Raudonės savininkai Olendzkiai

Krišpinai Kiršenšteinai pagal vyrišką liniją Raudonę valdė apie 140 metų – nuo XVI a. 7-o deš. iki 1704 m. (Vitebsko vaivados Andriaus Kazimiero Krišpino Kiršenšteino mirties). Iki 1751 m. Raudonė priklausė Krišpinų Kiršenšteinų pavardę turėjusiai Konstancijai Pakošienei, Sologubienei. Per Konstancijos dukrą Prancišką, Raudonė perėjo į Olendzkių giminės rankas.

Apie septyniasdešimt metų, nuo apie 1730 m., kuomet už Olendzkio ištekėjo Pranciška Pakošaitė, iki 1803 m. Raudonės savininkai buvo iš Palenkės kilusi Olendzkių („Rawicz" herbas) giminė. Palenkė nuo XV a. priklausė LDK, o XVI a. Olendzkių atstovai buvo tarp tų Palenkės bajorų, kurie labai entuziastingai rėmė Palenkės prijungimą prie Lenkijos, apskritai LDK uniją su Lenkija. Tačiau vienas iš XVI a. giminės atstovų – Bransko seniūnas ir Platelių tijūnas Žemaitijoje Jonušas Olenzdkis pradėjo lietuviškąją ir kalvinistinę giminės šaką.

Kaip tik vienas iš jo palikuonių Steponas Olendzkis (1703-1771 m.) buvo pirmasis Raudonės savininkas Olendzkių giminėje. Tai buvo neeilinė figūra: Volkovysko maršalka, LDK kariuomenės pulkininkas, LDK arklidininkas, dažnas pasiuntinys į seimus. Kaip tik viename seimų 1738 m. iškėlė savo privatų reikalą – apskundė didiką Jeronimą Radvilą niokojantį jam įkeistas savo valdas. Nors bylinėtis su įtakinguoju Radvila sekėsi sunkiai, iki gyvenimo pabaigos S. Olendzkis liko Radvilų priešininku. Tai kartu suartino jį su „familijos" vadovu LDK, kunigaikščiu Mykolu Čartorickiu. Dėl šių ryšių S. Olendzkis tapo Sanislovo Augusto Poniatovskio šalininku ir vienu aktyviausiu jo išrinkimo Respublikos valdovu rėmėju. 1764 m. už nuopelnus valdovui ir „familijai", Raudonės savininkas gavo svarbiausias savo karjeroje LDK arklidininko pareigybes, o 1765 m. tapo vienu pirmųjų valstybėje asmenų apdovanotų Šv. Stanislovo ordinu.

 rawicz herbas

„Rawicz" herbas

Šv. Stanislovo Ordinas (Order Św. Stanisława) įsteigtas Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio 1765 m. liepos 5 d. Tą pačią dieną buvo paskelbtas jo statutas, kurį sudarė 12 straipsnių. Jame pažymėta, kad įsteigiamo apdovanojimo svarbiausias tikslas – pažymėti nusipelniusius Tėvynei ir valdovui asmenis. Kavalierių skaičius neturėjo peržengti 100. Apdovanojimą galėjo gauti tik bajorai, pateikę 4 kartų giminės iš tėvo ir motinos pusės duomenis. Kavalieriai turėjo būti ištikimi karaliui ir Respublikai, pagelbėti vargšams. Jie turėjo sumokėti vienkartinį 25 auksinų ir 4 auksinų kasmetinį mokestį Varšuvos Kūdikėlio Jėzaus špitolei, 2 auksinus - ordino kanceliarijai ir 1 auksiną gedulingoms ordino kavalierių mišioms. Ordinai valdovo turėjo būti teikiami gegužės 8 d., Šv. Stanislovo dieną. Pirmieji apdovanojimai buvo išdalyti tais pačiais metais. Kavalieriais tapo 35 Respublikos piliečiai. Ordinas buvo pagamintas iš aukso, Maltos kryžiaus formos. Jo viduryje buvo matyti stovinčio Šv. Stanislovo figūra, o iš jo abiejų pusių raidės S. S. (Sanctus Stanislavus).

stanislovo ordino zenklas

Šv. Stanislovo ordino ženklas

Šis Ordinas buvo svarbus visai Olendzkių šeimai. 1791 m. Šv. Stanislovo Ordino kavalieriais tapo ir abu S. Olendzkio sūnūs – kavalerijos rotmistras Stanislavas (apie 1760-1793) ir tuometinis Raudonės savininkas, jo vyresnis brolis, Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas Kristupas Olendzkis.

Kaip nurodo istorikai, pagrindinė Stepono Olendzkio rezidencija buvo Močiulnos dvaras Valkavysko pav. (kur įsteigta kalvinistų bažnyčia), tačiau ir Raudonės pilyje šios jos savininkas lankėsi ne kartą. Žinomi bent du iš Raudonės rašyti jo laiškai: 1743 m. ir 1745 m. Trūksta duomenų apie K. Olendzkio buvimą Raudonėje. Aišku tik, jog jis arba greičiau jo tėvas Steponas remontavo pilį, atkūrė sugriuvusį pietinį korpusą, kartu buvo nugriauta vakarinė siena su vartų statiniu ir taip atvertas kiemas. Greičiausiai Olendzkiai neskyrė daug dėmesio Raudonei. Neturėdami reikiamo kiekio lėšų tokiai piliai išlaikyti, ją apleido, o apie 1803 m. ją pardavė Platonui Zubovui.