Raudonė Krišpinų Kiršenšteinų laikais

1. XVI a. LDK miško verslų svarba Raudonės raidai.

Tikėtina, jog dėl kryžiuočių karo žygių XIV a. pab.-pačioje XV a. pr. buvusios Raudonės apylinkės gyvenvietės sunyko, dauguma gyventojų išsikėlė iš šių teritorijų, virtusių vadinamąja dykra. Tokios dykros teritoriją (šiaurės rytuose) padeda nustatyti apytikrė griauzdų linijų (priešui sulaikyti skirtos medžių užvartos (griauzdos)) lokalizacija. Nuo XIV a. vid. užvartos saugojo kraštą nuo priešų niokojimų. Jų sistema buvo gana sudėtinga, jos sudarė ne tik liniją, bet ir galėjo apsupti kaimus su laukais. Tokia griauzdų teritorija XV a. pr. siekė apie 100 km. ir tęsėsi nuo Jūros aukštupio iki Dubysos. Rytinė dalis, į kurią pateko ir Raudonės apylinkės, galėjo būti sukirsta XIV a. septintajame deš., kai kryžiuočiai užėmė Pieštvės ir Veliuonos pilis. 1420 m. ginče dėl Žemaitijos ribų tarp Ordino ir LDK tarpininkavęs imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sieną išvedė Raudonės upeliu ir toliau į šiaurės vakarus palei pagrindinę užvartų liniją (5 mylios nuo Nemuno). Ši linija iš esmės sutapo su šiaurės rytine dykros riba (nuo Veliuonos buvo apie 45 km.). Taigi Raudonės apylinkės XV a. pr., atrodo, pateko į vadinamos dykros teritoriją. Po 1422 m. Melno taikos sutarties Žemaitijai galutinai atitekus LDK, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausę Raudonės valdos tapo Veliuonos pavieto dalimi.

Kol kas nėra žinių apie Raudonės apylinkių praeitį XV-XVI a. pirmoje pusėje. Archeologiniai Raudonės pilies tyrimai atskleidė, kad pilis buvo pastatyta jau apgyvendintoje vietoje, o iki mūrinių rūmų susidariusiame kultūriniame sluoksnyje rasta XV a. puodo šukė. Greičiausiai gyvenimo Raudonės apylinkėse atsigavimą reiktų siekti su paspartėjusiais girių kirtimo ir vidinių žemių kolonizavimo procesais po 1422 m. Melno taikos sutarties su Vokiečių ordinu pasirašymo. Sprendžiant pagal 1559 m. Grigo Valavičiaus įvykdytą LDK girių surašymą, kaip tik tarp Raudonės ir Mituvos upių buvo viena turtingesnių Veliuonos giria, kuri apėmė 9 mylias ilgio ir 5 mylias pločio. 

Nors girių kolonizavimas pradėtas vykdyti dar vytautiniais laikais, tačiau tik XVI a. miško produktų gamyba tapo viena pelningiausių verslo šakų. Kaip rodo tyrimai, šiuo verslu paprastai vertėsi miestiečių kilmės bajorai ar miestiečiai pirkliai, gaudavę iš valdovo leidimą tam tikromis sąlygomis kirsti valdovui priklausančius miškus ir gaminti miško produkciją. Dar 1528 m. Žygimantas Senasis išleido nurodymus dėl miško darbų Žemaitijos giriose. Juose yra nurodyti reikalavimai norintiems plėtoti miško verslus minėtame regione. Reikšminga, jog svetimšaliai pirkliai, neturintys valstybėje nuosavybės, pristatytų asmenį, kuris už juos laiduotų ir taip pat sumokėtų užstatą. Leidimus miško darbams galėjo išduoti ne tik karalius, bet ir administruojamų žemių seniūnai. Leidimai teikti nuo vienerių metų iki trejų. 1528 m. Vilkijos paviete dirbo 9 asmenys, turintys minėtus leidimus, Veliuonos ir Skirsnemunės – po 4. Už gautus leidimus reikėjo atsiskaityti arba sumokant sutartą tiesioginę įmoką į iždą, ar realizuojant produkciją valdovo naudai.

Miško produktų ruošimo vietose – būdose dirbo daugiausiai vietiniai iš aplinkinių gyvenviečių kilę darbininkai, pasamdyti konkretaus leidimą gamybai turinčio asmens. Tai buvo peleninkai, dervininkai, miškų kirtėjai ir kitų specializacijų darbininkai. Jie ir gamino vančosą, klepkas, dervas ar pelenus. Didžiausią pelną teikė eksportui o ne vietos rinkai gamintos prekės. Medienos gaminiai upėmis, Panemunėje – Nemunu transportuotos į sutartyse su valdovu nurodytas muitines ar uostus. Dažnai tokie verslovininkai būdavo atleidžiami nuo bet kokių mokesčių.

Nuo XVI a. antrosios pusės, Žygimanto Augusto laikais, miško produkcijos ruošimas buvo dar labiau monopolizuotas. Antai, 1560 m. Gdansko pirklys Hansas Skopas gavo teisę į miškų kirtimus visoje Žemaitijoje. Tokią teisę jis vėliau kartu su Petru Tidmanu gavo 1568 m. 1570 m. Panemunės giriose tokį leidimą iš valdovo gavo Bolemanas Hanusas Baltasis, o 1571 m. – Valentas Iberfeldas. Panašiu laikotarpiu (tarp 1571-1575 m.) teisę verstis Panemunės miškų produkcijos gamyba ir jos realizavimu gavo ir pirmasis Raudonės savininkas Krišpinas Kiršenšteinas (XVI a. vid.-1611 m.). Kadangi šios giminės istorija jau buvo trumpai pristatyta, pateiksiu tik keletą naujesnių faktų apie Raudonės istorijoje vienus reikšmingesnių pilies ir valdos savininkus.

2. Krišpinų Kiršenšteinų giminės atstovai svariausiai prisidėję prie Raudonės suklestėjimo.

Prie Raudonės dvaro klestėjimo labiausiai prisidėjo trys pirmosios Krišpinų Kiršenšteinų giminės kartos ir ypač jos atstovai: Krišpinas Kiršenšteinas (XVI a. pab-XVII a. pr. Raudonės pilies statytojas), Krišpinas Kiršenšteinas II (XVII a. pirmoji pusė – tolesnių pilies statybos darbų tęsėjas, valdos ekonominio gerovės stiprintojas) ir Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, (XVII a.) apskritai padėjęs pamatus tolesnei giminės galybei.

Apie pirmosios mūrinės Raudonės pilies statytoją K. Kiršenšteiną istoriografijoje nėra daug žinoma. Dabar jo, ypač ankstyvąją, biografiją galima papildyti keliais naujais faktais. Galima patvirtinti, jog Krišpinų Kiršenšteinų giminės Lietuvoje pradininkas Krišpinas į LDK atvyko Žygimanto Augusto laikais iš Prūsijos: 1639 m. bernardinų dokumentuose paminėta, kad šios giminės protėvių namai – Prūsijos kunigaikštystėje (Avitea suae Domus in Ducali Prussiae). Greičiausiai jis kilo iš Karaliaučiaus, buvo miestiečių kilmės pirklys. O į Lietuvą pirmąjį Kiršenšteiną atvedė užsimezgę klienteliniai ryšiai su Vilniaus kaštelionu ir Žemaitijos seniūnu Jonu Chodkevičiumi (1537-1579, Žemaitijos seniūnas nuo 1563 m.). Ryšiai su šiuo didiku galėjo užsimegzti dar jaunystėje: J. Chodkevičius 1547 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau nuolat palaikė ryšius su Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu. K. Kiršenšteinas buvo vienas iš šį didiką audiniais, galanterijos ir kitomis plataus vartojimo Karaliaučiaus prekėmis aprūpinančių pirklių. Tą rodytų išlikęs 1579 m. balandžio 13 d. didiko žmonos Kristinos Zborovskos laiškas pirkliui. Jame K. Chodkevičienė kreipėsi į pirklį labai paprastai, vos ne familiariai: „Pone Krišpinai".

Visas laiškas persmelktas nepasitenkinimu dėl Kiršenšteino Karaliaučiuje jos užsakymu nupirktų prekių. „Aš jas [prekes] apžiūrėjau ir jos man baisiai nepatiko", rašė didikė, „iš tiesų tai neturiu už ką J. M. dėkoti, visos tos prekės, kurias J. M. pirkai Karaliaučiuje, būčiau geresnių ir pigesnių Vilniuje gavusi". Poniai nepatiko pirklio įsigyti paprasti vilnoniai apdangalai, o ypač nupirkti audiniai: atlasas (ritinys raudono, o kitas – rudo, ypač dar ir dėl to, kad šios spalvos atlaso ji iš viso neprašė pirkti), taip pat netiko ir olandiška gelumbė (tankus, storas ir minkštas audinys) ar 5 ritiniai žalio vokiško moherio (minkšta gelumbė, austa iš Angoros ožkų vilnos), kurios kokybė neva buvusi tokia bloga, kad jos pačios darbininkės geresnę gamina. Todėl visus daiktus didikė pasiuntė pirkliui atgal, prašydama, arba geresnių nupirkti, arba gražinti pinigus, už kuriuos ji pati Vilniuje ir dar pigiau viską įsigis.

Kaip matyti, sudėtinga buvo įtikti tokio rango išrankiai didikei. Kita vertus, žinant Chodkevičių suteiktą paramą K. Kiršenšteinui, stengtis vertėjo. Kaip tik Žemaitijos seniūno dėka (greičiausiai jo užtarimu), Žygimantas Augustas K. Kiršenšteinui, kaip svetimšaliui, dar prieš Liublino uniją turėjo suteikti indigenatą. Dar XV a. LDK įstatymuose buvo apibrėžtas užsieniečio statusas. Jis buvo labai svarbus, nes neleido Lietuvoje įgyti žemės nuosavybės ar eiti kokias nors pareigas. Kartu visi šie draudimai nusibraukdavo, jei svetimšalis priimdavo indigenatą (tapdavo šalies piliečiu, bajoru, prisiekęs ištikimybę valstybei). Nors Prūsija, iš kurios atvyko Krišpinas Kiršenšteinas, nuo 1525 m. buvo Lenkijos vasalė, Lietuvoje ji ir po unijos traktuota kaip Lenkija, tai yra, svetima šalis. Tad gavęs indigenatą, prieš 1569 m. pirklys už 5000 auks. Pajūrio tijūnijoje nusipirko Vainuto seniūniją. Taigi į Lietuvą jis atvyko ir jos piliečiu tapo dar 7-me deš.

Sekantį dešimtmetį K. Kiršenšteinas, pradžioje įtakingojo patrono J. Chodkevičiaus dėka, o vėliau jau ir savo jėgomis sugebėjo gauti išskirtines teises miško produktų gamybai ir jų realizavimui Prūsijoje. Jis tapo vienu stipriausių miško verslininkų Lietuvoje. Istorinėje tradicijoje nurodoma, kad Žygimantas Augustas šiam pirkliui davė Raudonės valdą bei Blagoslavenską (Plokščius) prie Nemuno. Valdas K. Kiršenšteinas turėjo gauti ne vėliau 6-7 deš. 1596 m. Žemaitijos žemės teismų knygoje nurodytas Veliuonos pavieto „Raudonės kaimas abipus Nemuno upės". Galbūt valdovo suteiktos Raudonės ir Plokščių valdos kurį laiką buvo vadinamos vienu, Raudonės pavadinimu?

Žinia, jog šis įbajorintas prūsų pirklys Raudonės mūrinės pilies statytojas buvo vedęs Lauderbachaitę ir su ja turėjo du pilnametystės sulaukusius vaikus: sūnų Pajūrio tijūną Krišpiną Kiršenšteiną († 1639) ir dukrą Aną (†1642), kuri 1614 m. ištekėjo už kalvinisto, Kauno vėliavininko (1596 m.) Jono Deltuviškio († 1631 prieš V 20). Dabar jau galima tiksliau pasakyti šių dviejų pirmųjų Lietuvoje įsikūrusių Krišpinų giminės vyrų mirties laiką. Raudonės pilies statytojas mirė ne apie 1616 m., kaip buvo anksčiau manyta, bet 5 metais anksčiau – 1611 m. Išlikęs tais metais Jono Boravskio ir Johano Švederio parašytas proginis K. Kištenšteino laidotuvėms skirtas kūrinys – „Parentalia in obitum DN. AC DN. Crispini Kerszensteinii viri magnifici nobilissimi et clarissimi...". Reikšminga, jog šis kūrinys buvo išspausdintas nuo 1596 m. Vilniuje veikusioje Kmitos Petro Blasto (evangeliko reformato) spaustuvėje. Vadinasi, Raudonės pilies statytojas ir pirmasis jos savininkas neabejotinai buvo kalvinistas. Evangeliškos moralės šviesoje nuskambėjo ir kūrinio autorių palinkėjimai mirusiojo sūnui: „Kas yra žmogaus gyvenimas – tai yra darbas ir neišsipildę norai (labor est, et vana cupido...)".

Tokį pat tikėjimą pasirinko vienintelis jo pilnametystės sulaukęs sūnus, būsimasis Pajūrio tijūnas. Jo vardas, skirtingai nei nurodoma istorinėje literatūroje, buvo ne Kristupas Krišpinas Kiršenšteinas. Iš tiesų, kaip ir tėvas, jis vadintas Krišpinu (arba) Kristupu Kiršenšteinu. Kaip Krišpinas Kiršenšteinas jis įvardytas minėtame laidotuvių kūrinyje, taip jis, kaip „Christianus Kerssenstein, Lituanus Samoita, uterque nobilis" 1600 m. vasarą įsimatrikuliavo Karaliaučiaus universitete. Mirė jis 1639 m. balandžio 29 d., o kadangi konvertavo iš protestantizmo į katalikybę, buvo palaidotas Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Šv. Onos koplyčioje. Ši bažnyčia tapo ir vėlesnių giminės atstovų amžinojo poilsio vieta.

kauno baznycia

Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, kur buvo palaidotas Pajūrio tijūnas K. Kiršenšteinas

Trečiosios kartos Krišpinų Kiršenšteinų atstovas Raudonės savininkas – LDK iždininkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas (apie 1622-1676) buvo Krišpinų Kiršenšteinų (po jo giminės atstovai jau vadinosi abiem vardais) giminės galios kūrėjas. Jo dėka Krišpinai Kiršenšteinai XVII a. pab. pateko į įtakingiausių LDK giminių penketuką (po Sapiegų, Oginskių, Pacų ir Radvilų). 1690-1697 m. Krišpinai Kiršenšteinai turėjo net tris savo atstovus priklausiusius LDK valdančiajam elitui (kaip ir Radvilos), tarp Sapiegų tokių buvo 8.

J. Krišpinas Kiršenšteinas LDK iždininku tapo 1663 m. rugsėjo 4 d. ir šias pareigas ėjo iki 1676 m., taigi beveik 13 metų buvo prie valstybės vairo. Prieš balandžio 17 d. jas karaliaus pageidavimu pardavė Benediktui Povilui Sapiegai už 10 000 auksinų bei Oršos seniūniją ir atrodo netrukus ir mirė. Dar kurį laiką po jo mirties jo įpėdiniams teko kovoti dėl, jų manymu, valstybės skolos jiems, o LDK bajorijos – dėl buvusio iždininko skolų valstybei. Nors pats LDK iždininkas išvengė teisminio persekiojimo, tačiau Jeronimo įpėdiniai su šia byla, palaikoma priešiškai nusiteikusių Sapiegų, dar ilgai vargo. Iždo reikalų tyrinėtojų duomenimis, J. Krišpino Kiršenšteino iždininkavimo laikotarpis buvo labai sudėtingas. Per šį laikotarpį įvyko 18 seimų, tačiau tik 7 jų buvo pritarta mokesčių mokėjimui. Didikas nuoširdžiai stengėsi atlikti savo pareigas, nors seimų bajorija jam vertė kaltę dėl padidėjusių mokesčių, tolesnio trūkumo ižde, nepadengtų Respublikos karinių ir diplomatinių įsiskolinimų, monetarinio chaoso, žemos vertės pinigų leidyba ir kt. Paskutiniajame savo gyvenimo seime J. Krišpinas Kiršenšteinas atsiskaitė už 1668-1670 m., o jau už likusį jo pareigų ėjimo laikotarpį kvitą gavo didiko artimieji. Tačiau ir toliau jis kaltintas, kad pasisavino kelis šimtus tūkstančių auksinų, iš keturių milijonų, skirtų kariuomenei.

LDK iždininkas, kiek leido pareigybės, ne sykį lankėsi savo žemaitiškoje rezidencijoje. Dabar žinomi mažiausiai 6 trumpesni-ilgesni didiko apsilankymai Raudonėje:

1-2. Jau minėta apie 1635 m. iš Raudonės rašytą didiko laišką S. Pakošui ir 1649 m. rugpjūčio 25 d. laišką, kuriame mini apie savo vykimą „namo į Žemaitiją".

3. Raudonėje ilgesnį laiką Kauno maršalka buvo „tvano" metais, prieš 1655 m. prieš maskvėnų okupaciją. Savo dvare didikas su šeima rezidavo nuo 1655 m. pavasario iki rudens. 1655 m. vasaros pradžioje, artėjant maskvėnams, jis kaip bernardinų konvento mecenatas iš Kauno bernardinų vienuolyno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Švč. Mergelės Marijos koplyčios gelbėdamas nuo nusiaubimo, paėmė ir išgabeno į savo Raudonės pilį Marijos atvaizdą, nutapytą Čenstakavos Švč. Dievo motinos paveikslo pavyzdžiu ir kitus brangius daiktus. Prisimindamas šio garsiausio Kaune Marijos atvaizdo kelionę, bernardinų konvento subgvardijonas Aleksas Maceina 1670 m. rugpjūčio 25 dieną rašė, jog žinoma „tikra ir nuoširdi šviesių asmenybių reliacija apie Švenčiausiosios Mergelės stebuklingąjį atvaizdą, kuris yra mūsų bažnyčioje".

pranciskonu paveikslas

Restauruotas Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Maloningasis Motinos paveikslas

„Kai Maskva atakavo, tas paveikslas buvo išvežtas iš Kauno į Raudonę, į dvarą Šviesiausiojo Jo Malonybės pono Jeronimo Krišpino Kiršenšteino, šiuo metu LDK iždininko. Toje koplyčioje pamaldų metu, būtent tą valandą, kurią maskolius Vilnių užgrobė [rugpjūčio 9 d.], aiškiai matė paveikslą verkiantį pats Jo Malonybė, ir pati Jos malonybė, ir Jų Malonybių sūnus, ir kiti. Pats Jo Malonybė tai žodžiu sąžiningai paliudijo, būvant daugybei garbingų asmenų, ir prie manęs, neverto kunigo, kai buvau pas jį Raudonėje. Viešpaties metais 1670 m. rugpjūčio 25 dieną". Šis tekstas rodo ne tik J. Krišpino Kiršenšteino ir jo šeimos buvimą Raudonėje 1655 m. vasarą bei 1670 m. rugpjūtį, bet ir pateikia duomenų apie Raudonės pilyje buvusią įrengtą koplyčią (iki šiol žinoma apie koplyčią iš 1711 m. inventoriaus, jo duomenimis koplyčia galėjo būti įrengta šiaurinio korpuso antrame aukšte). Žinia, jog 1670 m. paveikslas buvo sugrąžintas Kauno bernardinams.

4. 1657 m. rugpjūčio 10 d. pas tuometinį Kauno maršalką J. Krišpiną Kiršenšteiną Raudonėje svečiavosi ir „ten papietavo" valdovo sekretorius, Kauno žemės teismo teisėjas Steponas Medekša. Taigi, 1657 m. vasarą, jau po „tvaninių" įvykių Raudonės savininkas buvo savo rezidencijoje ir tvarkė švedų okupacijos padarinius.

5. 1666 m. rugpjūčio 20 d. iš Raudonės didikas rašė laišką LDK arklidininkui Boguslovui Radvilai.

6. 1679 m. pr. LDK iždininkas buvo išvykęs į Krinkus ir Raudonę. Jį pavadavo iždo raštininkas Jurgis Žemla.

kirsensteinu herbas

Kiršenšteinų herbas (1666 m.), Vilniaus auksakalio Vilaco Lauryno raižinys

Vitebsko vaivados, paskutiniojo iš Krišpinų Kiršenšteinų Andriaus Kazimiero ir šnipinėjimu Prancūzijos naudai įtariamos jo žmonos Rachelės Bžostovskos dukra Konstancija, kaip žinia, 1712 m. ištekėjo už LDK dvaro vėliavininko Kazimiero Kristupo Pakošo (apie 1675-1727), mirusio Raudonėje. Antrą sykį ji tapo LDK iždininko Jono Mykolo Sologubo († 1748 V 08) žmona. Ir nors ši santuoka buvo nesėkminga, bet ir antrasis Konstancijos vyras gerai žinojo Raudonės rezidenciją. J. M. Sologubas kartas nuo karto (ir ne taip jau trumpai) irgi aplankydavo Raudonėje pastoviai reziduojančią savo žmoną. 1731 m. vasario 2 d. Vilniaus laikraštyje pasirodė tokia žinutė apie LDK referendoriaus komišką kelionę į Raudonę. „Kuris [LDK referendorius] važiuodamas pas Šviesųjį Dauggalį Jo Malonybę Poną LDK paiždininkį [J. M. Sologubą] į Raudonę nuo kalno dideliu greičiu iškritęs iš rogių susilaužė koją ir savaitę pas tą patį Šviesųjį Dauggalį Jo Malonybę poną paiždininkį pailsėjęs atvežtas į Vilnių gydymui".

Taigi vokiečių miestiečių kilmės nobilituota Krišpinų Kiršenšteinų giminė pasižymėjo ypatingu verslumu, aukštą padėtį valstybėje jiems pavyko pasiekti dalyvaujant miško produktų gamyboje. Stambios investicijos ėjo Raudonės piliai, kuri tapo svarbiausia į didikus prasimušusių Krišpinų Kiršenšteinų rezidencija.