Ankstyvoji Raudonės ir jos apylinkių praeitis

1. Raudonėnų piliakalnis ir kapinynas ir ankstyvieji apylinkės gyventojai.

Archeologiniai tyrimai bei šiandien Raudonės apylinkėse išlikusių senųjų archeologinių paminklų liekanos (Raudonėnų piliakalnis ir Raudonėnų kapinynas) rodo gyventojų įsikūrimą šioje vietovėje jau senajame geležies amžiuje. Jie priskiriami Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealui. Tarp 34 žinomų šios kultūros kapinynų, išsamiai tyrinėti du Panemunės regiono kapinynai – Seredžiaus ir Raudonėnų. 

Pirmieji šios kultūros žmonių palaidojimai žinomi jau nuo I a. po Kr. pradžios. 1975 m. archeologas Eugenijus Jovaiša ištyrė smarkiai tuomet ardomą Raudonėnų kapinyną, buvusį šalia Raudonėnų kaimo kapinių iš pietų pusės. Pradėjus kapinyno teritorijoje kasti smėlį, suardytuose kapuose rasta žirgo aprangos reikmenų (tarp kitų į Lietuvos muziejus pateko čia rasti: žalvarinė įvija ir dvi geležinės diržo sagtys, 4 geležinės balno kilpos, 2 žąsliai ir žalvarinė įvija). Šie ir kiti radiniai, tokie, kaip ornamentuoti žalvariniai žirgo karčių įvijai ar gintarinis karoliukas parodė čia buvus X-XIII a. kapus su žirgais. 

kapai

Kapai su akmeniniu vainiku

laidojimo apeigos 

Laidojimo apeigų rekonstrukcija (E. Jovaišos tyrinėjimai, Raudonėnai)

kulturos zmones

Centrinės Lietuvos kultūros žmonės: moteris iš IV a. Veliuonos ir vyras iš III a. Seredžiaus kapinynų (V. Urbanavičiaus skulptūrinė rekonstrukcija) 

kapinynu radiniai

Kapinynų radiniai

Raudonėnų kapinyno tyrimai taip pat leido nustatyti pirminę ir archaiškiausią praaukštaičių laidojimo paminklų sandarą, gyvavusią I-IV a. Raudonėnų teritorijoje įsikūrę minėtos kultūros žmonės mirusius laidojo nedegintus. Jų kapai būdavo įrengiami gana paprastai. Bent ankstyvuoju laikotarpiu plito paprotys abipus mirusiojo, taip pat jo galvūgalyje ir kojūgalyje sukrauti akmenis. Visuomet iš jų sudėliodavo stačiakampį. Tai „namas" mirusiajam. Vienų tokie namai dviejų, kitų – trijų akmenų eilių. Dar vienas šiai kultūrai būdingas laidosenos bruožas susijęs su mirusiųjų erdviniu orientavimu, su dangaus dievybių – Saulės, Mėnulio, Mažųjų Grįžulo ratų kultu. Vyrai laidoti galvomis saulės laidos link, o moterys – saulės tekėjimo link.

Apie intensyvų gyvenimą Raudonės apylinkėse senaisiais laikais rodytų ir išlikęs I tūkst. vid-XIII a. datuojamas Raudonėnų piliakalnis. Jis įrengtas tarp Rožupės ir Raudonės upelių. Piliakalnio šlaitai statūs, apie 8 m. aukščio, jo viršuje yra trikampio formos 37 m. ilgio 35 m. pločio aikštelė. Į pietvakarius nuo piliakalnio esančioje aukštumoje buvo nemaža 250 m. ilgio ir 150 m. pločio piliakalnio gyvenvietė. Nuo piliakalnio ją skyrė prieš piliakalnį buvęs griovys.

raudonenu piliakalnis 

Raudonėnų piliakalnis (G. Zabielos nuotr., 2003)

sodyba raudonenu piliakalnyje 

Gimininės bendruomenės sodyba piliakalnyje (rekonstrukcija, P. Tarasenka)

Mažai žinoma apie šio piliakalnio ir gyvenvietės žmonių gyvenimą. Aišku tik, jog XIII a. Raudonės apylinkių žemės buvo siaubiamos nuolatinių gynybinių ar puolamųjų karų. Jie buvo tapę bemaž kasmetiniu reiškiniu. Ypač Ordino puolamieji žygiai, karinė taktika mūšiuose vertė vietinius gyventojus ginkluotis ir priešintis. Pagal archeologinius radinius nustatyta, jog XIII a. laikotarpiu žemaičiai ir kuršiai kovose naudojo taip vadinamą Desiukiškių (Anykščių raj.) tipo dviašmenį kalaviją. Šio tipo ginklas 1986 m. aptiktas ir Raudonėje.

raudones kalavijas 

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomo XIII a. Raudonėje rasto (Desiukiškių) kalavijo atitikmuo.

Kadangi minėtas kalavijas dėl ginklo matmenų ir kitų charakteristikų buvo plačiai paplitęs savo laikmečiu, kaip tik pagal rastąjį Raudonėje kalaviją (vadinamą Desiukiškių kalaviju) yra atkurtas šiandieninio Lietuvos Garbės sargybos kuopos kario ginklas – kalavijas. Šis kalavijas yra pusantros rankos ilgio, pagamintas iš kalto metalo (plieno), rankena medinė, dengta oda, buoželė inkrustuota pagal XIV a. lietuvišką ornamentiką. Kalavijo svoris apie 1,4 kg., ilgis – 105 cm., ašmenų plotis – 4,6 cm. Vienas pirmųjų Garbės sargybos kuopos karių su jų ginkluote pasirodymas įvyko 2006 m. karalienės Elžbietos II vizito į Lietuvą proga.

2. Raudonės apylinkės XIV-XV a. Bajerburgo pilies mįslė

Raudonės apylinkės XIV-XV a. pateko į vieno intensyviausių kovų prieš Kryžiuočių ordiną (jo Prūsijos ir Livonijos šakas), kartais ir Ordino sąjungininkę Lenkiją, ruožą. Ypač atsiliepė stipriausios regione 76 metus gyvavusios (1291-1367 m.) lietuvių Junigedos-Veliuonos pilies artima kaimynystė. Prieš šią pilį ir taip pat prieš netoliese jos ir Raudonės apylinkių esančias lietuvių Pieštvės (Seredžiaus) ar Bisenės (prie Skirsnemunės) pilis vokiečiai dažnai organizavo puolimus. Vien rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti daugiau kaip 10 puolimų prieš Pieštvės ir daugiau nei 20 didesnių puolimų prieš Veliuonos pilių gynėjus. Apskritai, visa Nemuno atkarpa nuo Mituvos iki Dubysos žiočių nuo XIII iki XV a. buvo atkakliausių kovų ruožas.

Taigi priešiškos pusės karių puolimus teko patirti ir Raudonės apylinkių gyventojams. Išlikusiuose šaltiniuose kartais galima aptikti tiesioginių ir netiesioginių žinučių apie tai. Antai, 1317 m. rudenį buvo puolama Veliuona ir prie jos vyko atkakli kova, kol priešui visgi pavyko sudeginti papilį. Tačiau „įspėti pilėnai užkūrė ugnį ir dūmais pranešė kaimyniniams stabmeldžiams, kad čia pat brolių kariuomenė". „Kai po to broliai pasuko atgal, suplūdo, išvydę minėtuosius laužų dūmus, visi kaimynystėje gyvenę stabmeldžiai ir įniko juos puldinėti", tad abiejose pusėse „daug karių buvo sunkiai sužeista". Reikia manyti, kad tarp tų pakviestųjų kaimynų neabejotinai buvo ir Raudonės apylinkių gyventojų, atsiliepusių į to meto bendrą vientisą gynybinę – signalizacinę sistemą – laužų sąšauką. Šios sistemos pagrindas apie priešų įsiveržimą įspėjama iš pilyse sukuriamų laužų ir per trumpą laiką signalai pasiekdavo gan plačią teritoriją.

lietuviu karys 

XIII-XIV a. lietuvių karys (A. Každailio ofortas, Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės kronikos, Vilnius, 2006)

Vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis (apie 1365-1409) „Naujojoje Prūsijos kronikoje" aprašė, kaip 1360 m. rudenį kryžiuočių Ordino maršalas Heningas Šindekopfas (1330-1370) su kryžininkais atplaukė prie Veliuonos ir ją nesėkmingai šturmavo. Anot kronikininko, „panašiu būdu tais pat metais, rudenį, minėtasis maršalas pašaukė kariuomenę žygiui prieš Veliuonos pilį, kurį įvykdė, o prie jo daug kas prisidėjo, kaip antai, kilmingasis Heseno landgrafas Otonas, kuris su būriu savo riterių ėjo į mūšį šaukdami vokiškai Hessenland! ir karštai kaunasi. Tame mūšyje nuo strėlės žuvo maršalo padėjėjas pavarde Griūnenbergas". Galiausiai maršalui H. Šindekopfui teko pasitraukti prie Raudonės upės kranto. Taigi Raudonės apylinkėse 1360 m. rudenį kurį laiką šeimininkavo H. Šindekopfo vadovaujami kryžiuočiai.

Minėtas maršalas buvo neeilinė figūra Ordine. Nuo 1360 m. jis tapo Karaliaučiaus komtūru ir didžiuoju Ordino maršalu. Taigi buvo vienu pagrindinių išpuolių į Lietuvą vadovu. 1360 m. jo vadovaujami kariai užėmė Kauno pilį, o 1365 m. į nelaisvę paėmė net Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį. 1370 m. lapkritį jis buvo vienas iš kryžiuočių vadų kovose su Kęstučio vadovaujamais lietuviais prie Rūdavos (18 km. į šiaurė nuo Karaliaučiaus). Šiame mūšyje maršalas ir žuvo. Svarbą Ordino valstybėje rodytų jo atminimo įamžinimas (iki šių dienų neišlikęs) Karaliaučiaus krašte: žūties vietoje Rūdavoje jam buvo pastatytas paminklas; neišlikusioje Kvednau bažnyčioje, kaip manoma, buvo saugomi jam priklausę šarvai; Karaliaučiuje viena iš gatvių buvo pavadinta maršalo vardu (Schindekop-Straße). Galiausiai nacių šalininkė vokiečių poetė Agnes Miegel (1879-1964) apie jį sukūrė baladę Rytų Prūsijos baladžių cikle, kurioje vieni iš veikėjų taip pat yra ir lietuvių didieji kunigaikščiai Algirdas bei Kęstutis.

Dar vieną kryžiuočių buvimą Raudonės apylinkėse V. Marburgietis fiksuoja 1365 m. Kaip aiškėja iš to paties kronikininko įrašų, tais metais prie Raudonės upelio į Lietuvą įsiveržę kryžiuočiai buvo palikę maisto ir pašarų atsargas, matyt, ruošdamiesi Veliuonos puolimui. Šias atsargas Veliuonos pilies įgulos nariai sunaikino.

Pradedant XIX a. pr. Lietuvos istorinėje sąmonėje įsitvirtino nuostata, siejanti Raudonės pilį su XIV a. įvykiais, o tiksliau, su Vokiečių ordino Nemuno pakrantėje pastatyta antrąja Bajerburgo pilimi. 1844 m. Mykolas Balinskis ir Tymoteusz Lipiński tvirtino, kad XIV a. pr. mylia nuo Veliuonos, Raudonės pilies vietoje, buvo pastatyta Bajerburgo pilis. Šis teiginys pakartotas Jono Basanavičiaus. Anot jo, „ant senovės križokų Bajerburgo vietos guli sziądien Raudonės dvaras, kuri iki sziai dienai iszsiliko, buvo numurita isz raudonu plitu". Tokia hipotezė, kad antroji Bajerburgo pilis stovėjo „maždaug dabartinės Raudonės pilies vietoje", „jos apylinkėse" pateko į sovietines Lietuvos enciklopedijas ir į šiandieninę visuotinę Lietuvos enciklopediją.

Iš tiesų XIV a. Žemutinėje Panemunėje vokiečiai pastatė tris skirtingas Bajerburgo pilis. Pirmasis Bajerburgas gyvavo 1337-1344 m., antrasis - 1344-1384 m., o trečiasis - 1387-1403 m. Pirmoji pilis lokalizuojama dabartiniame Plokščių (Šakių raj.) piliakalnyje ir nebesiejama su Pilaitėmis (į vakarus nuo Veliuonos) (plačiau žr. Veliuonos aprašą), trečioji Bajerburgo pilis lokalizuojama dabartiniame Kalnėnų piliakalnyje (Jurbarko raj.).

Kaip matyti, ilgą laiką su Raudonės pilimi siejamas antrasis Bejerburgas (arba Naujasis Bajerburgas) gyvavo ilgiausiai. Anot Gintauto Zabielos, ši pilis buvo savotiška bazė Ordino žygiams į Lietuvą, nes 1369 m. iš jos Ordino maršalas paėmė kariuomenei reikalingą maistą. 1381 m. pilį nesėkmingai puolė Jogailos brolio Kaributo vadovaujama kariuomenė. Puolimas vykdytas iš trijų pusių, griovius užverčiant medžiais. Pilis turėjo priešpilį, kurį padegė gynėjai, negalėdami jo apginti, o nuo priešpilio užsidegė ir bokštas su tualetu. Galiausiai pilį 1384 m. sunaikino Vytauto vadovaujama kariuomenė. Tačiau šiuo metu, neturint tikresnių istorinių duomenų, antroji Bajerburgo pilis visgi lokalizuojama ne Raudonės pilies vietoje, o dabartiniame Mastaičių (Narkūnų) piliakalnyje (Šakių r.).

13-14 a lietuve 

XIII-XIV a. lietuvė (A. Každailio ofortas, Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės kronikos, Vilnius, 2006)

Tačiau senųjų XIX-XX a. pr. Raudonės pilies ir dvaro savininkų, o taip pat apylinkės gyventojų istorinėje sąmonėje giliai įsirėžė pasakojimai apie pilies vietoje XIV a. pr. kryžiuočių įkurtą Bajerburgo pilį, taip pavadintą Bavarijos kunigaikščio Henriko garbei. Antai, tarpukario Lietuvoje Raudonės pilies savininkas portugalų kilmės de Faria e Kastro ar jo sūnūs atvykusiems svečiams mielai pasakodavo apie ankstyvąją Raudonės istoriją, ją siedami su 1337 m. kryžiuočių žygiu į Žemaitiją ir Bavarijos kunigaikščio 9 km. žemiau Veliuonos irgi dešinėje Nemuno pusėje pastatyta pilimi. Nors ji įkūrėjo garbei buvo pavadinta „Heinrich Bayern" vardu, bet šis pavadinimas, neva, ilgam neužsiliko ir užleido vietą lietuviškam Raudonės pavadinimui. Sutvirtinant pasakojimą, buvo parodomi pilyje matomi „charakteringi senovės pėdsakai". Be to, būta ir kitų liekanų – prie pilies, šlaite augantys didžiuliai senieji ąžuolai, po kuriais būta pasagų pavidalo pakopomis sukrautų akmenų suolų. Pagal pasakojimus, jie laikyti galimais senovės aukurais, kur melsdavosi lietuviai ar kunigaikščiais saviesiems dievams. Kaip nurodyta 2001 m. valstybinės paminklosaugos komisijos posėdžio protokole (tema: Pilių-dvarų naudojimo problemos. Tauragės apskritis. Panemunės pilys, dvarai, piliakalniai), po antrojo pasaulinio karo kažkokie asmenys išgabeno tašytus pasagos formos akmenis.

Legenda apie kunigaikštytę Balandą. Raudonės apylinkių gyventojai dar XIX a. pasakodavo legendinę istoriją apie Raudonėje dėl meilės nukentėjusią kunigaikštytę Balandą. Iki šiol nėra aišku, kodėl pasirinktas toks merginos vardas. Gediminaičių genealogijos tyrėjai nežino buvus tokią Gedimino anūkę (Kęstučio dukrą). Kita vertus, visai netoli Raudonės, vos už kelių kilometrų, dar ir šiandien yra kaimelis Balandžiai. Galbūt jo pavadinimą galima būtų sieti su plačiai šiose apylinkėse paplitusia legenda apie kunigaikštytę Balandą" Legenda buvo labai populiari XX a. pirmoje pusėje. Pagal šią legendą, tuo pačiu „Balandos" vardu buvo pavadintas XX a. pirmoje pusėje (mažiausiai 1931-1938 m.) Nemunu plaukiojęs garlaivis.

garlaivis balanda 

Garlaivis „Balanda" ties Vilkija (garlaivio savininkas Petras Osipovas)

Legendoje pasakojama, kad ant minėtų Raudonės akmenų suolų sėdėdavo kunigaikštytė Balanda – Lietuvos kunigaikščio Kęstučio dukra. Ant tų akmenų ji, neva, kurstydavo pagoniškąją ugnį. Čia ji taip pat slaptai, naktimis susitikdavo su belaisviu kryžiuočiu. Kunigaikštytė pamilo tą kryžiuotį ir norėjo su juo pabėgti. „Bet sužinojęs kunigaikštis Kęstutis, to krašto valdovas prakeikęs dukterį ir ją nužudęs. Ir dabar naktimis, kai tyliai šlama šlaito medžių lapai, kai šaltai narsto pro debesis meilės burtų mėnuo, galima esą matyti toje sėdynėje žavingai dailios merginos pavidalą. Tai klaikioji pilies dvasia, tai nuolatinis josios vaiduoklis". Kitur pasakojama ne apie Kęstučio dukros Balandos nužudymą, bet apie tai, kad toji Balanda šalia Raudonės parko ąžuolo graudžiai apraudojusi nužudytą savo tėvą Kęstutį. Pasipuošusi baltais drabužiais, raudojusi ji dieną ir naktį, ir nuo to laiko pati pilis pradėta vadinti Raudone.

Rytų Prūsijoje XIX a. vokiečių rašytojas ir tautosakininkas Liudvikas Bechstein užrašė dar vieną Raudonės legendą „Apie Baltąją Bajerburgo pilies mergelę". Šioje legendoje pasakojama, kad 1337 m. Bavarijos kunigaikštis pastatė Bajerburgo pilį ir šioje pilyje paliko gausią keturiasdešimties riterių įgulą. Jie turėjo sergėti dievobaimingą gyvenimą pilyje. Bet atsitiko priešingai, riteriai gyveno linksmai, lengvabūdiškame jų gyvenime netruko švenčių, išgertuvių ir meilės nuotykių. Kartą į pilį jie parsivedė krikščionę bajoraitę merginą ir prieš jos valią išniekino. Merginos raudas išgirdo Dievas, žemė prasivėrė ir prarijo kryžiuočių pilį, riterius, o ir pačią mergelę. Tačiau dėl jos skaistumo, mergelei buvo lemta tapti gerųjų gynėja. Ji perspėdavo žmones dėl nelaimių ir kartais dalindavo jiems buvusius pilies turtus. Toje vietoje, kur kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, žemėje atsirado praraja. Seniai seniai kažkaip į šią prarają įkrito mažas vaikas, o jo tėvai beviltiškai jo šaukėsi, niekas nedrįso leistis į pražūtingą prarają. Tik staiga iš jos pasirodė balta panelė, laikanti savo rankose sveiką vaiką, sugrąžino jį tėvams ir kaip netikėtai pasirodė, taip netikėtai ir pradingo. Ir taip ji gelbėjo ne kartą. Atsirado nemažai norinčių išgauti nugrimzdusios pilies lobius, tačiau tose žemės gelmėse kartu su mergele gyvena ir jos nepaleidžiantis nelabasis. Ateis laikas ir baltoji mergelė nugalės juodąjį velnią, ir savo krašte išdalys visus nugrimzdusius pilies turtus.

Žinoma ir panaši, tik labiau supaprastinta, mažiau suliteratūrinta lietuviška legendos versija. Raudonės apylinkės žmonės pasakodavo, kad vokiečių pilaitė įgriuvo į žemę dėl nedoro riterių elgesio su pagrobta lietuvaite.

gedimino azuolas 

Gedimino ąžuolas Raudonėje.

Gyva legenda ir apie šioje vietoje nukautą Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, 22 dienas nesėkmingai bandžiusį užimti Bajerburgą. Šio pasakojimo stiprumą rodo Raudonės parke augančio seno ąžuolo pavadinimas „Gedimino ąžuolu". Anot vienų pasakojimų, medis išaugo kaip tik toje vietoje, kur žuvo didysis kunigaikštis, kituose pasakojimuose nurodyta, kad po šiuo medžiu vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą jis puotavo.