Raudonės miestelio atsiradimas

10-herbasRau­do­nė ir se­na, ir vi­sai jau­na. Se­na pi­lis, jau per ke­tu­ris šim­tus me­tų per­ko­pu­si (po jos mū­rais – dar se­nes­nės pi­lies lie­ka­nos), se­ni ap­lin­ki­niai kai­mai įdo­miais pa­va­di­ni­mais: Pup­kai­mis, Pa­re­viai, Rau­do­nė­nai, Ba­lan­džiai, o mies­te­lis vi­sai jau­nas.

Jis at­si­ra­do ta­da, kai ėmė nyk­ti Rau­do­nės dva­ras, ka­dai­se, Pla­to­no Zu­bo­vo duk­ters So­fi­jos von Pirch-Kai­sa­ro­vos val­dy­mo lai­kais, bu­vęs di­džiu­lis (tri­kam­pis smil­tai­nio her­bas mū­sų Raudonės mu­zie­jė­ly­je pri­klau­so bū­tent ba­ro­nų von Pirch gi­mi­nei).

Pa­gal So­fi­jos Kai­sa­ro­vos tes­ta­mentą Rau­do­nė – pi­lis ir dva­ras – ati­te­ko jos anū­kei, ir­gi So­fi­jai, bei jos vy­rui por­tu­ga­lui Juo­zui Kar­lui de Fa­ria e Kast­ro. So­fi­ja mi­rė, kai vie­nin­te­lis jų sū­nus Juo­zas te­bu­vo de­šimt­me­tis ber­niu­kas. 1898 m. tur­tas per­ėjo jo nuo­sa­vy­bėn. Jis bai­gė Sankt Pe­ter­bur­ge tei­sės li­cė­jų ir grį­žo Rau­do­nėn ūki­nin­kau­ti. Tė­vas mi­rė 1910 m. Jau anks­tes­niais lai­kais pi­lies res­tau­ra­vi­mui bu­vo im­ta pa­sko­lų, o 1903 m. vėl at­lik­tas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu šei­mi­nin­kai pa­si­trau­kė į Ru­si­jos gi­lu­mą, o 1920 m. grį­žę ra­do pi­lį ir ūkį ka­ro nu­siaub­tą. Sko­los gi ne­bu­vo „nu­brauk­tos“. Tu­rim jo, vos tik grį­žu­sio, siųs­tą at­vi­ru­ką jau­niau­siam sū­nui Alek­san­drui – su Ne­mu­no kran­ti­nės Kau­ne vaiz­du, lyg ir ra­mi­nan­tį, bet ir grau­do­ką. Tai bū­ta švel­naus bū­do, in­te­li­gen­tiš­ko žmo­gaus, ku­rį vi­są gy­ve­ni­mą slė­gė sko­lų naš­ta. Bū­ta rim­tų pa­stan­gų ją nu­si­mes­ti, at­kur­ti ūkį – ir kar­tu su­ge­bė­ji­mo žmo­niš­kai su­gy­ven­ti su ap­lin­ki­niais ūki­nin­kais, ben­drau­ti su švie­siais žmo­nė­mis. No­rė­da­mas gau­ti di­des­nių pa­ja­mų, 1924 m. jis įren­gia pui­kų ma­lū­ną ūki­nia­me pa­sta­te gre­ta pi­lies, sta­ty­ta­me dar S. Kai­sa­ro­vos; au­gi­na­ma daug cuk­ri­nių run­ke­lių, per­ka­ma ge­rų že­mės ūkio ma­ši­nų. Sko­los ne ma­žė­ja, bet au­ga. Kaip pa­sa­ko­ja jį pa­ži­no­ję tų lai­kų žmo­nės, jis gal per daug pa­si­ti­kė­jo sa­vo pa­dė­jė­jų są­ži­nin­gu­mu (tie pra­lo­bo, įsi­gi­jo gar­lai­vius ir dva­re­lius, o Kas­te­riui te­ko ruoš­tis tur­to par­da­vi­mui). Kas­te­riu žmo­nės jį va­di­no ta­da ir da­bar te­be­va­di­na.

O pi­lis vis pil­na ir pil­na sve­čių bei nuo­la­ti­nių glo­bo­ja­mų­jų. Čia lan­ko­si ne tik gi­mi­nės, bet ir me­no, moks­lo žmo­nės. Gy­ven­to­jai  pa­sa­ko­ja apie ypa­tin­gą pre­zi­den­to Sme­to­nos su­ti­ki­mą. Irpo to – juo­da­sis lai­ko­tar­pis, var­žy­ty­nių 1934 m. pa­skel­bi­mas, lai­mei, jos buvo anu­liuo­tos (pi­lis ne­nu­pirk­ta, su­ju­do Lie­tu­vos žmo­nės). Už sko­las vi­są tur­tą pe­ri­ma Lie­tu­vos ban­kas, šei­mi­nin­kai at­si­svei­ki­na su bu­vu­siu pra­ban­giu gy­ve­ni­mu pi­ly­je ir iš­si­kraus­to į mo­li­nį na­mą prie ši­lo (po II pa­sau­li­nio ka­ro jis su­de­gė). Ten įren­gia­ma ir cerk­ve­lė, ta­čiau bu­vę trys al­to­riai ne­be­tel­pa, di­dy­sis Skvor­co­vo dar­bo iko­nos­ta­sas „pa­lai­do­ja­mas“: šei­mi­nin­kai pa­pra­šo Vla­do Čer­ni­kaus­ko ir Po­vi­lo Ra­ga­zos ši­lo aikš­te­lė­je jį su­de­gin­ti. Pra­si­de­da skur­das, var­gai.

Tuo tar­pu mies­te­lis kū­rė­si, plė­tė­si. Tai bu­vo 1931–1936 me­tai. Pir­mie­ji gy­ven­to­jai bu­vo dva­re dir­bę žmo­nės, tar­nau­to­jai, ku­me­čiai, ama­ti­nin­kai. Vie­ni ga­vo ar pir­ko skly­pus iš Kas­te­rio, kai jis 1931 me­tais ruo­šė­si par­duo­ti po že­mės re­for­mos jam pa­lik­tą ne­nu­sa­vin­tą dva­ro že­mės da­lį. Ki­ti pir­ko jau iš Lie­tu­vos ban­ko, 1936 m. pe­rė­mu­sio už sko­las pi­lį ir dva­rą. Pir­ko skly­pus ir sta­tė­si tro­be­les ir iš to­liau at­vy­kę. Ban­kas bu­vo su­da­ręs tiks­lų „Lie­tu­vos ban­ko že­mė­je ku­ria­mo Rau­do­nės mies­te­lio skly­pų pla­ną“.

Tai „pir­mo­ji kar­ta“. Ne­to­li pi­lies įsi­kū­rė bu­vu­sio par­ko pri­žiū­rė­to­jo Liud­vi­ko Ma­tu­šaus­ko šei­ma (žmo­na Jad­vy­ga, duk­te­rys – Ele­na, vė­liau Ma­siu­lie­nė, So­fi­ja, sū­nūs Sta­nis­lo­vas, Me­čis­lo­vas). L. Ma­tu­šaus­kas – bu­vęs auk­sa­ka­lys Var­šu­voje, vė­liau Vil­niu­je. Iš ten pa­te­ko į Rau­do­nę. Čia ir­gi tai­sė baž­ny­ti­nius in­dus.

Taip pat ne­to­li pi­lies, ke­lio į pa­kal­nę link – bu­vu­sio Pa­re­vių ku­me­ty­no “pir­mi­nin­ko“ (taip pa­va­di­no jį duk­tė Ju­ze­fa Jo­cai­tie­nė) šei­ma – žmo­na Ona ir vai­kai Jo­nas, Ju­zė, Bro­nius, Ze­nas, Sta­sė. To­liau, už to ke­lio, ant kal­no prie­šais Ne­mu­ną – bu­vu­sio cerk­vės var­go­ni­nin­ko Ra­ga­zos šei­ma: žmo­na (Ele­na Šnei­der, bu­vu­si Kas­te­rio vi­rė­ja) su ke­tu­riais vai­kais (Alek­san­dras, Pet­ras, Po­vi­las, Vla­das; jis pats pra­si­dė­jus I pa­sau­li­niam ka­rui iš­va­žia­vo į Pe­ter­bur­gą – gal bu­vo mo­bi­li­zuo­tas – ir din­go). Kar­tu su Ra­ga­zais ap­lin­kui kū­rė­si Jur­gis su Be­ne­dik­ta Kiul­kai­čiai; vė­liau pa­si­da­li­no vai­kai: Jo­nas Kiul­kai­tis, Ju­ze­fa Kiul­ky­tė-Stul­gai­tie­nė (pas­kui jie iš­ėjo dirbti į lai­vy­ną, į Kau­ną), Pet­rėKiul­ky­tė-Pta­šins­kie­nė (ir­gi iš­ėjo dirbti į lai­vy­ną), Mar­ce­lė Kiul­ky­tė – Ci­li­šaus­kie­nė. Čia pat, kal­no šlai­te, – Po­vi­laus­kas, Grin­či­kai (bu­vęs kal­vis, vė­liau dir­bęs ma­lū­ne ir kt.). Tai pa­pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja Li­li­ja Ra­ga­zai­tė-Le­ka­vi­čie­nė. Čia pat, į šiau­rės pu­sę nuo jų, – Va­lai­čiai: tė­vai, sū­nūs Alek­san­dras (Kas­te­rio so­di­nin­kas Olius), Ka­zys, Juo­zas, duk­te­rys Ona (Bal­tru­šai­tie­nė), An­to­sė (But­ku­vie­nė).

Už Rau­do­nės upe­lio, da­bar­ti­nės So­dų gat­vės pra­džio­je (ry­tų ga­le), pa­si­rin­ko dar­žų že­mės skly­pą bu­vęs dva­ro dar­ži­nin­kas ir gė­li­nin­kas „var­ša­via­kas“ Mar­ty­nas Mi­chal­ke­vi­čius, ve­dęs Žon­go­la­vi­čiū­tę iš Ele­o­no­ra­vo, ki­lu­sią iš že­mai­čių ba­jo­rų Ged­gau­dų gi­mi­nės.

Da­bar­ti­nėje Tai­kos gat­vėje, pra­de­dant nuo ši­lo, nuo di­džio­jo mo­li­nio pa­sta­to, į ku­rį iš­si­kė­lė Kas­te­riai, vi­si skly­pai be­veik vie­nu me­tu bu­vo už­sta­to­mi. Tai la­bai ge­rai at­si­me­na Alek­san­dra Čim­ku­vie­nė-Kun­cy­tė (jau mi­ru­si prieš dvejus me­tus). Kai­rėje pu­sėje pir­mi – jie, Kun­cai, pir­kę dar iš Kas­te­rio 13 arų, pa­si­sta­tę tro­bą 1932 m. prie­šais gar­si­ą­ją Lin­de­rio pie­ni­nę. De­ši­nė­je pu­sė­je (nuo „re­vo“, upe­lio) už Lin­de­rių – Juo­zas Šiugž­da nuo Sta­kių pa­si­sta­tė tro­bas šiek tiek vė­liau už Kun­cą. A. Čimkuvienė pri­si­me­na, kad Šiugž­da prie vo­kie­čių „kaž­ką vei­kė“, už­tat po ka­ro stri­bai bu­vo su­ėmę; jų „įstai­ga“ bu­vo Lin­de­ry­nė­je, to­dėl ji ma­čiu­si, kaip stri­bu­kų sau­go­mas, jis mal­kas skal­dė al­ka­nas, tai ji pa­val­gy­di­nu­si. Kai jį pa­lei­do, ta­da Šiugž­dai iš Rau­do­nės iš­bė­go, bi­jo­jo ve­ži­mų. Jų bu­vo trys vai­kai: duk­tė, ta­pu­si žy­mi mo­ky­to­ja, sū­nus Sta­siu­kas, ne­te­kęs ran­kos prie ku­lia­mo­sios ma­ši­nos, ir tre­čias, gi­męs per ka­rus, in­va­li­das. Jie pas­kui gy­ve­nę Ve­liuo­noj už Vak­se­ly­nės. Se­nie­ji jau mi­rę, li­kęs sū­nus. Už Šiugž­dų toje pat gat­vės pu­sėje skly­pą bu­vo pir­kęs ir­gi iš Kas­te­rio Ma­sai­tis iš Ru­pei­kių. Pa­sta­tęs stu­bi­kę vie­no ga­lo, sa­kęs – bus ma­mai, kai pa­sens – ar­ti baž­ny­čia. Bet už­ėjo ka­rai, vis­kas su­sto­jo, o pas­kui pir­me­ny­bė bu­vo stri­bams. To­liau taip pat iš Kas­te­rio pirk­tas Sta­siaus Ši­mu­ly­no skly­pas (da­bar te­be­gy­ve­na žmo­na An­to­sė ir sū­naus An­ta­no šei­ma). Va­si­liaus­ky­nė (da­bar nu­si­pir­kę Ku­me­čiai) ir­gi iš Kas­te­rio pirk­ta Jo­no Vi­šins­ko. Jie bu­vę Kas­te­rio ku­me­čiai iš Žozė-Kas­te­rio. Jie ne­sugebėjo įsi­rengti, tai par­da­vė Ba­li­jo­nui. Šis čia įtai­sė vil­nų kar­šyk­lą. Vė­liau Ba­li­jo­nai nu­si­pir­ko na­mą Jur­bar­ke, o šį par­da­vė  Be­na­dui Va­si­liaus­kui (jis po ka­ro bu­vo apy­lin­kės pir­mi­nin­kas). Dar to­liau Sut­kai­čiai, Grei­čiai, Man­dri­jaus­kai.

Pri­rei­kė ir ka­ta­li­kų baž­ny­tė­lės. Kas­te­ris 1931 m. pa­do­va­no­jo di­de­lį pa­sta­tą – bu­vu­sį san­dė­lį, ir ja­me kle­bo­no An­ta­no Sy­riaus rū­pes­čiu bu­vo įreng­ta bažnyčia.

Mies­te­lio gy­ve­ni­mą iš­ju­di­no veik­lūs jau­ni šau­liai – vy­rai, mer­gi­nos. Va­das bu­vo vi­sų gi­ria­mas nuo­va­dos vir­ši­nin­kas Zing­fel­das. Ruoš­da­vo šven­tes, ypač ru­de­niop. Pa­ra­dai vyk­da­vo prie pi­lies, ry­tų pu­sė­je. Ant kal­ne­lio gro­da­vo šau­lių or­kest­ras, čia pat bu­vo šo­kių aikš­te­lė. Ne vie­nas dar at­si­me­na, kaip net į baž­ny­čią ei­nant Zing­fel­das or­kest­rą su­ri­kiuo­da­vo, pas­kui ei­da­vo jau­ni­mas, vė­lia­vą neš­da­vo. Bu­vo fut­bo­lo ko­man­da. Tre­ni­ruo­da­vo­si aikš­te­lė­je dabar­tinio vai­kų dar­že­lio vie­toje. Vyk­da­vo įvai­rių var­žy­bų. Ėji­mo var­žy­bas – 20 ki­lo­met­rų – iki Ve­liuo­nos ir at­gal lai­mė­jo ge­ras ėji­kas Jo­nas Grin­či­kas ir užtai ga­vo me­džia­gą šau­lio uni­for­mai… Po ka­ro tuos vy­rus pir­miau­siai ir „su­sė­mė“: bro­lius Bal­tru­šai­čius, Va­lai­čius, darbš­tuo­lį Gry­gar­tą. Rau­do­nė­je vie­ną gat­ve­lę žmo­nės net pra­mi­nė Naš­ly­nu. Va­dą Zing­fel­dą nu­šo­vė dar 1940 me­tais, kai su­ima­mas (ta­da jie gy­ve­no jau Vil­ki­joje) ne­no­rė­jo pa­si­duo­ti ir va­rant į pa­kal­nę ban­dė pa­bėg­ti.

raudones-sauliai

Raudonės šauliai sveikina atvykusį prezidentą 1936 m.

Dau­ge­lį me­tų, iki pat Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pa­bai­gos, Rau­do­nės vals­čiaus vir­šai­čiu bu­vo Jur­gis To­ti­las. Jam dir­bant, or­ga­ni­zuo­jant, įruoš­ta Rau­do­nės baž­ny­tė­lė, pa­sta­ty­ta Ši­li­nės mo­kyk­la (Ši­li­nė pri­klau­sė Rau­do­nės vals­čiui). Pats jis la­bai my­lė­jo že­mę, au­gi­no di­de­lę šei­mą – aš­tuo­nis vai­kus, du bro­liu­kus ir še­šias se­su­tes. Sten­gė­si juos leis­ti mo­ky­tis, ap­rū­pin­ti at­ei­tį: vis pir­ko, kiek ga­lė­jo, že­mės, sta­tė na­mus. Pas­ku­ti­nė įmo­ka bu­vo ati­duo­ta prieš trė­mi­mą, to­dėl iš­ve­žė be cen­to. 1941 m. di­die­ji šven­to An­ta­no at­lai­dai Sta­kiuo­se jiems bu­vo pas­ku­ti­nis su­si­ti­ki­mas su gau­sia To­ti­lų ir Bal­tru­šai­čių (mo­ti­nos) gi­mi­ne. Vos spė­ju­sius par­va­žiuo­ti, ka­rei­viai su­so­di­no į sunk­ve­ži­mį, lei­dę pa­si­im­ti po 10 kg mais­to, nes ten, kur nu­veš, bū­sią vis­kuo ap­rū­pin­ti… Vi­duk­lės ge­le­žin­ke­lio sto­tis, Rad­vi­liš­kis, Nau­jo­ji Vil­nia; keis­ta, bet at­skir­da­mi vy­rus va­go­ne du pa­li­ko – bū­tent Jur­gį To­ti­lą, ku­ris stai­ga iš svei­ko ir stip­raus vy­ro bu­vovir­tęs be­jė­giu, ir Bak­šį iš Ra­sei­nių. Nu­ve­žė į Ko­mi­jos miš­kus, Ust Ko­lo­mo ra­jo­ną. Pa­aug­lius nuo 12 m. – į at­ski­rą la­ge­rį to­liau, kirs­ti miš­ko. Ne­pa­jė­gian­tys dirb­ti ir vai­kai bu­vo per­vež­ti į se­ną la­ge­rį prie Vy­čeg­dos upės. Duk­tė Le­o­ni­da, ga­vu­si ži­nią, kad ten jau vi­sai sil­pna ir iš­se­ku­si mo­ti­na, iš pa­aug­lių la­ge­rio pa­bė­go, bet ne­il­gai ją slau­gė, tik pa­ti pa­si­lai­do­jo… 14 km ro­gu­tė­mis su bro­liu­ku nu­ve­žė prie Ust Ul­ja­no­vo vie­nuo­ly­no į ka­pi­nes. Vė­liau bro­lis pa­sta­tė me­ta­li­nį kry­žių. Po me­tų mi­rė nuo ba­do tė­ve­lis. Jis – ne­ži­no­ma­me be­var­džia­me ben­dra­me ka­pe. Dvi ma­žiau­sias se­su­tes iš vai­kų na­mų kaip naš­lai­tes į Lie­tu­vą par­ve­žė Mar­ce­li­nas Ig­na­ta­vi­čius 1946 me­tais.

raudones-valsciaus-virsaitis

Iš kairės Raudonės kooperatyvo pirmininkas Stasys Remenčius, valsčiaus viršaitis Jurgis Totilas, raštininkas Pužauskas

Spar­čiai ir gra­žiai au­gęs mies­te­lis ėmė tuš­tė­ti. Pir­mo­ji oku­pa­ci­ja čia dar ra­do Kas­te­rius, Lin­de­rius, bet jie dar prieš di­dį­jį trė­mi­mą, pa­čioje 1941 me­tų pra­džioje, spė­jo iš­va­žiuo­ti vis­ką pa­li­kę į Va­ka­rus. 1944 m. prie Rau­do­nės il­gam stab­te­lė­jo fron­tas. Gy­ven­to­jai bu­vo iš­kel­din­ti prie Klau­su­čių. Grį­žę dau­ge­lis sa­vo na­mų vie­to­je ra­do pe­le­nus. Vo­kie­čiai trauk­da­mie­si iš­sprog­di­no di­dį­jį pi­lies bokš­tą (1944 08 06). Rei­kė­jo pra­dė­ti vis­ką iš nau­jo. Vie­niems pra­dė­ti, ki­tiems vėl bėg­ti slėp­tis. Yra liūd­na po­ka­ri­nio Rau­do­nės vals­čiaus sta­tis­ti­ka:

„San­trau­ka ži­nių apie ūkius, iš ku­rių pa­ima­ma že­mė, gy­vu­liai, že­mės ūkio in­ven­to­rius ir tro­be­siai“ /1948 m. va­sa­rio 20 d./

1. Be šei­mi­nin­kų – 60,

2. Ban­dų da­ly­vių – 13,

3. Pa­lik­ti iki 5 ha – 11,

4. Virš nu­sta­ty­tos nor­mos – 9,

5. Pa­bė­gu­sių liau­dies prie­šų – 42,

6. Per­si­kė­lu­sių į Klai­pė­dos kraš­tą – 40.

(Pa­sta­ba: Rau­do­nė bu­vo vals­čiaus cen­tras nuo pat XX a. pra­džios, nors mies­te­lio ir ne­bu­vo).

linderio-surine

Linderio sūrinėje