Ištraukos iš de Faria e Kastro šeimos rankraščių

13-sofija-platonova-kaisarovaSo­fi­ja Pla­to­nov­na Kai­sa­ro­va (pir­mo­ji san­tuo­ka su ba­ro­nu Kar­lu Kar­lo­vi­čium Pirch)

So­fi­ja Pla­to­nov­na Kai­sa­ro­va gi­mė 1800 m. spa­lio 3 d. Ru­en­ta­lio pi­ly­je Kur­še, tė­vo ku­ni­gaikš­čio Pla­to­no Alek­san­dro­vi­čiaus Zu­bo­vo re­zi­den­ci­jo­je. Vai­kys­tę ir jau­nys­tę ji pra­lei­do tai Ru­en­ta­lio dva­re, tai Pe­ter­bur­ge. Taip pat daž­nai ap­si­lanky­da­vo ji ir Rau­do­nė­je, dva­re ant Ne­mu­no kran­to, ku­rį ku­ni­gaikš­tis Zu­bo­vas pir­ko 1803 me­tais.

Kar­tą Pe­ter­bur­ge, ba­ro­nie­nės Ro­zen (Ro­zen-Pre­ob­ra­žens­ko pul­ko va­do žmo­na) na­muo­se, So­fi­ja Pla­to­nov­na su­si­pa­ži­no su jau­nu šio pul­ko ka­ri­nin­ku ba­ro­nu Kar­lu Kar­lo­vi­čiu­mi Pirch, 1812 m. ka­ro – Kul­mo ir Pa­ry­žiaus 1814 m. kam­pa­ni­jos – da­ly­viu. Ne­tru­kus, 1816 m., So­fi­ja Pla­to­nov­na iš­te­kė­jo už ba­ro­no Pirch’o, o ku­ni­gaikš­tis Zu­bo­vas kaip krai­tį So­fi­jai Pla­to­nov­nai ati­da­vė Rau­do­nės pi­lį ir dva­rą. Bet po ke­le­to me­tų, 1822 m., ba­ro­nas Pirch, bū­da­mas jau ge­ne­ral­ma­jo­ras ir Pre­ob­ra­žens­ko pul­ko va­das, mi­rė.

Po vy­ro mir­ties So­fi­ja Pla­to­nov­na ėmė vis daž­niau lan­ky­tis Rau­do­nė­je, ku­ri jai la­bai pa­ti­ko. 1840-ai­siais ji an­trą kar­tą iš­te­kė­jo už se­na­to­riaus P. S. Kai­sa­ro­vo, bet la­bai grei­tai su juo iš­si­sky­rė. 1844 m. So­fi­ja Pla­to­nov­na ap­si­gy­ve­no Rau­do­nė­je ir čia be­veik ne­iš­vyk­da­ma pra­gy­ve­no iki pat mir­ties. Tuo me­tu pi­lis, po gais­rų vir­tu­si griu­vė­siais, bu­vo ne­gy­ve­na­ma. So­fi­ja Pla­to­nov­na ap­si­gy­ve­no di­de­liuo­se me­di­niuo­se po­nų na­muo­se, ku­rie sto­vė­jo tarp so­dy­bos ir par­ko, sie­kian­čio pa­čią pi­lį. So­fi­ja Pla­to­nov­na įve­dė griež­tas eti­ke­to tai­syk­les ir tu­rė­jo di­de­lį au­to­ri­te­tą tarp sa­vo gi­mi­nių ir vie­tos vi­suo­me­nė­je. Gu­ber­na­to­riai ir vie­tos pa­rei­gū­nai lai­kė pa­rei­ga pa­da­ry­ti vie­ną pir­mų­jų vi­zi­tų įta­kin­gai dva­ri­nin­kei, tu­rin­čiai pla­čius ry­šius Pe­ter­bur­ge. So­fi­ją Pla­to­nov­ną di­džiai ger­bė ir len­kai dva­ri­nin­kai. Po 1863 m. su­ki­li­mo daug kai­my­nų len­kų, bi­jo­da­mi ru­sų bau­džia­mų­jų bū­rių rep­re­si­jų, kreip­da­vo­si į So­fi­ją Pla­to­nov­ną pa­gal­bos, at­vež­da­vo sau­go­ti sa­vo ver­ty­bes.

 

Gau­sy­bė gi­mi­nės šei­mų lai­kė So­fi­ją Pla­to­nov­ną gi­mi­nės vy­res­ni­ą­ja ir nuo­lat ją lan­kė. So­fi­jos Pla­to­nov­nos tė­vo­ni­ją (вотчина)  su­da­rė Rau­do­nės, Pra­me­džia­vos, Lab­gi­rių, Mi­liu­šių ir Pa­šal­tuo­nio dva­rai, iš vi­so 30 000 hek­ta­rų. Pa­grin­di­nėkon­to­ra bu­vo Lab­gi­riuo­se, o re­zi­den­ci­ja – Rau­do­nė­je. Vi­sus rei­ka­lus tvar­kė pa­ti So­fi­ja Pla­to­nov­na. Va­ži­nė­jo ji di­de­lė­je ka­rie­to­je ket­ver­tu ar še­še­tu ar­klių, su fo­rei­to­rium prie­ša­ky.

Per­si­kė­lu­si į Rau­do­nę, So­fi­ja Pla­to­nov­na pra­dė­jo at­sta­ti­nė­ti  pi­lį ir pir­miau­sia jo­je įruo­šė cerk­vę, ku­ri bu­vo pa­šven­tin­ta 1858 m. rugsėjo 17 d. Sta­ty­bos dar­bai pi­ly­je stū­mė­si į prie­kį, bet ji te­be­gy­ve­no se­na­ja­me na­me. 1877 me­tais se­na­sis na­mas su­de­gė. Už­si­de­gė nak­tį, pa­ti So­fi­ja Pla­to­nov­na vos iš­si­gel­bė­jo, o ir vi­si ki­ti iš­bė­go kaip sto­vi. Be­veik vis­kas su­de­gė: bal­dai, pa­veiks­lai, šei­mos por­tre­tai, bran­ge­ny­bės. Po gais­ro So­fi­ja Pla­to­nov­na per­si­kė­lė į at­sta­ty­tą pi­lies da­lį.

So­fi­ja Pla­to­nov­na mi­rė Rau­do­nė­je 1880 m. lie­pos 31 die­ną ir bu­vo pa­lai­do­ta Zu­bo­vų šei­mos kop­ly­čio­je prie Pe­ter­bur­go („в Зубовской  усыпальнице в Сергиевой пустыни близ Петербурга“).

Iš ve­dy­bų su ba­ro­nu Pirch So­fi­ja Pla­to­nov­na tu­rė­jo dvi duk­te­ris: So­fi­ją, iš­te­kė­ju­sią už L. N. Vak­se­lio, ir Ol­gą, iš­te­kė­ju­sią už ge­ne­ro­lo N. P. Chruš­čio­vo, bei sū­nų Pla­to­ną, mi­ru­sį 1854 12 26.      

14-sofija-kastroSo­fi­ja de Fa­ria e Kast­ro (mer­gautinė pavardė So­fi­ja Lvov­na Vak­sel)

So­fi­ja Lvov­na Vak­sel, Le­vo Ni­ko­la­je­vi­čiaus ir So­fi­jos Kar­lov­nos (mer­g. ba­ro­nai­tė Pirch) duk­tė, gi­mė 1835 m. rug­sė­jo 18 d. Jau­nys­tę pra­lei­do su tė­vais Pe­ter­bur­ge. Daž­nai lan­kė­si Ro­mai­nių dva­re prie Kau­no ir Rau­do­nė­je. Pe­ter­bur­ge So­fi­ja  Lvov­na mo­kė­si mu­zi­kos, bu­vo vo­kie­čių kom­po­zi­to­riaus ir gi­ta­ros vir­tuo­zo De­ke­rio (gim. 1825 m. Vie­no­je) mo­ki­nė ir kaip mu­zi­kė mė­gė­ja da­ly­vau­da­vo va­ka­ruo­se, ruo­šia­muo­se pas Tols­to­jus. 1861 m. So­fi­ja Lvov­na su mo­ti­na, bro­liu Pla­to­nu ir jau­nes­ne se­se­ria Na­diež­da, ku­ri bu­vo sil­pnos svei­ka­tos, iš­vy­ko į Ma­dei­ros sa­lą ir ten iš­bu­vo ke­le­tą me­tų. Ten ji su­si­pa­ži­no su bro­lio drau­gu Žo­zė Kar­lu de Fa­ria e Kast­ro. Pla­to­no Lvo­vi­čiaus kvie­čia­mas, jis 1870 m. at­va­žia­vo į Ru­si­ją, pra­dė­jo lan­ky­tis Rau­do­nė­je ir 1872 m. ba­lan­džio 23 d. ve­dė So­fi­ją Lvov­ną. Po ket­ve­rių me­tų jiems gi­mė sū­nus Juo­zas. Po ve­dy­bų jie gy­ve­no pas mo­čiu­tę So­fi­ją Pla­to­nov­ną Kai­sa­ro­vą, ku­ri pa­si­rin­ko ją sa­vo įpė­di­ne Rau­do­nė­je. Po S. P. Kai­sa­ro­vos mir­ties (1880 07 31) So­fi­ja Lvov­na pa­vel­dė­jo Rau­do­nę, ir to­kiu bū­du Rau­do­nė te­ko de Fa­ria e Kast­ro gi­mi­nei. Ga­vu­si Rau­do­nę, So­fi­ja Lvov­na ėmė ūki­nin­kau­ti, ir tai tę­sė­si ke­le­tą me­tų, bet dva­ro val­dy­mas ir vi­so­kiau­si su tuo su­si­ję rei­ka­lai to­li gra­žu ne stip­rios svei­ka­tos mo­te­riai ta­po ne­pa­ke­lia­mi. Pa­ga­liau jos svei­ka­ta taip pa­blo­gė­jo, kad ji iš­vy­ko gy­dy­tis. Gy­dė­si Ka­ra­liau­čiu­je. Ten ir mi­rė 1878 me­tų ba­lan­džio 16 die­ną. Pa­lai­do­ta Pa­žais­ly­je.

16-zoze-kastroŽozė Kar­las de Fa­ria e Kast­ro (Jo­se Car­los de Fa­ria e Cast­ro)

Žo­zė Kar­las de Fa­ria e Kast­ro gi­mė 1835 m. gruo­džio 8 d. Pon­ta-do-Sol, Ma­dei­ros sa­lo­je (tur­būt gra­žiau­sio­je pa­sau­lio sa­lo­je). Ten jo tė­vai tu­rė­jo na­mus ir že­mės, dau­giau­sia vy­nuo­gy­nų. Jo kil­min­gi pro­tė­viai (por­tu­ga­liš­kai – fi­dal­gos) ab­so­liu­tiz­mo lai­kais ėjo ka­pi­to­nų – ma­jo­rų pa­rei­gas (ca­pi­tao mor), t. y. bū­da­vo apy­gar­dos ci­vi­li­nės mi­li­ci­jos va­do­vai ir vir­ši­nin­kai. Gi Žo­zė Kar­lo tė­vas, gy­ve­nęs jau kon­sti­tu­ci­nės mo­nar­chi­jos lai­kais, bu­vo dva­ri­nin­kas. Vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą Žo­zė Kar­las įgi­jo di­džiau­sio Ma­dei­ros mies­to Fun­ša­lo (Fun­chal) li­cė­ju­je. Be­si­mo­ky­da­mas ten ypač do­mė­jo­si li­te­ra­tū­ra, ir por­tu­ga­lų, ir už­sie­nio, la­biau­siai kla­si­ka. Do­mė­ji­ma­sis li­te­ra­tū­ra ta­po pa­grin­du to­les­nei jo – ra­šy­to­jo pub­li­cis­to – veik­lai.

Bai­gęs li­cė­jų, Žo­zė Kar­las ir pra­dė­jo li­te­ra­tū­ri­nį dar­bą įvai­riuo­se por­tu­ga­lų pe­ri­odi­niuo­selei­di­niuo­se, bu­vo pri­im­tas ben­dra­dar­biu į Por­tu­ga­li­jos ka­ra­liš­ką­ją ge­og­ra­fi­jos drau­gi­ją.

Žo­zė Kar­las ak­ty­viai da­ly­va­vo ir Ma­dei­ros bei vi­sos Por­tu­ga­li­jos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, pri­si­dė­jo prie pro­gre­sis­tų (li­be­ra­lų) par­ti­jos ir žur­na­le ,,O no­ti­cio­so” spaus­di­no straips­nius, pa­lai­kan­čius šios par­ti­jos idė­jas. Vė­liau jis įsto­jo į po­li­ti­nių moks­lų ins­ti­tu­tą Pa­ry­žiu­je ir per trejus me­tus iš­ėjo aukš­tą­jį po­li­ti­nių moks­lų kur­są.

Žo­zė Kar­las ben­dra­dar­bia­vo, spaus­di­no sa­vo li­te­ra­tū­ri­nius straips­nius ir Li­sa­bo­nos žur­na­le ,,O pro­gres­so”, iš­lei­do po­li­ti­nę bro­šiū­rą ,,Vals­ty­bė ir jos ap­lin­ka”, il­gai ben­dra­dar­bia­vo li­te­ra­tū­ri­nia­me Li­sa­bo­nos  laik­raš­ty­je ,,No­vi­da­des” bei ki­tuo­se sos­ti­nės ir pro­vin­ci­jos laik­raš­čiuo­se ir žur­na­luo­se. Žo­zė Kar­las ra­šė straips­nius, lei­do kny­gas ir pran­cū­zų kal­ba.

1868 me­tais Por­tu­ga­li­jos ka­ra­lius Liud­vi­kas I su­tei­kė Žo­zė Kar­lui Ca­val­lei­ro Fi­dal­go ti­tu­lą ir pa­sky­rė rū­mų štal­meis­tei­riu (Es­cu­dei­ro fi­dal­go). Už li­te­ra­tū­ri­nę veik­lą ir už vi­sus dar­bus Ge­og­ra­fi­jos drau­gi­jai Žo­zė Kar­las bu­vo ap­do­va­no­tas aukš­čiau­siu Por­tu­ga­li­jos pa­si­žy­mė­ji­mo žen­klu – Kris­taus or­di­nu.

Kai Vak­se­lių šei­ma 1862 me­tais at­vy­ko iš Ru­si­jos į Ma­dei­rą, Žo­zė Kar­las de Fa­ria e Kast­ro su­si­pa­ži­no su jais ir su­si­drau­ga­vo su Pla­to­nu Vak­se­liu, ku­ris sa­lo­je iš­bu­vo ke­le­tą me­tų. Drau­go pa­kvies­tas, jis 1870 me­tais at­va­žia­vo į Ru­si­ją. Pa­bu­vęs ten dau­giau kaip me­tus, pa­si­pir­šo Pla­to­no se­se­riai So­fi­jai, ku­ri tuo me­tu gy­ve­no mo­čiu­tės S. P. Kai­sa­ro­vos dva­re Rau­do­nė­je, Lie­tu­vo­je. Ves­tu­vės įvy­ko 1872 me­tų ba­lan­džio 23 d. Rau­do­nės pi­ly­je. Ta­da ga­lu­ti­nai per­si­kė­lė čia, bet ry­šių su tė­vy­ne ne­nu­trau­kė ir tę­sė sa­vo li­te­ra­tū­ri­nę veik­lą, pre­nu­me­ra­vo por­tu­ga­liš­kus laik­raš­čius ir žur­na­lus, spaus­di­no juo­se sa­vo straips­nius po­li­ti­nė­mis, is­to­ri­nė­mis ir re­li­gi­nė­mis te­mo­mis. Pran­cū­zų kal­ba iš­lei­do kny­gą apie Vas­ko de Ga­mos ke­lio­nę jū­ros ke­liui į In­di­ją at­ras­ti (šio įvy­kio 400-osioms me­ti­nėms) bei bro­šiū­rą ta pa­čia te­ma, is­to­ri­nę po­emą apie Por­tu­ga­li­jos ka­ra­lie­nės Ine­sės de Cast­ro nu­žu­dy­mą ir kt.

Kar­tais jis va­žiuo­da­vo į Por­tu­ga­li­ją ir į Ma­dei­ros sa­lą. Nors gy­ven­da­mas Pe­ter­bur­ge ir Rau­do­nė­je jis nuo­šir­džiai pa­mi­lo tas vie­tas, ta­čiau iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos li­ko tikras Por­tu­ga­li­jos pat­rio­tas. Ir re­li­gi­jos at­žvil­giu jis bu­vo ypač pa­kan­tus žmo­gus, ger­bė pra­vos­la­vų ti­kė­ji­mą, bet iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos li­ko ge­ras ka­ta­li­kas, nes manė, kad kas ko­kio ti­kė­ji­mo gi­mė ir bu­vo auk­lė­tas, to­kio ti­kė­ji­mo tu­ri lik­ti iki ga­lo.

Trejus me­tus prieš mir­tį Žo­zė Kar­las jau jau­tė­si li­go­nis ir vy­ko į už­sie­nį gy­dy­tis įvai­riuo­se ku­ror­tuo­se, daž­niau­siai Vi­ši, o pas­kui – į tė­vy­nę, at­si­svei­kin­ti su ja. Ten jis iš­bu­vo iš vi­so po­rą me­tų. Il­giau­siai – Ma­dei­ros sa­lo­je, ku­rio­je jį ofi­cia­liai pa­ger­bė kaip ži­no­mą por­tu­ga­lų ra­šy­to­ją.

Ta­čiau ir jam įpras­tas bei pa­lan­kes­nis kli­ma­tas svei­ka­tos ne­pa­tai­sė, ir Žo­zė Kar­las grį­žo; pra­džio­je dar gy­dė­si įvai­rio­se kli­ni­ko­se Pe­ter­bur­ge, bet gy­dy­mu nu­si­vy­lė ir iš­reiš­kė no­rą nu­mir­ti sa­vo my­li­mo­je Rau­do­nė­je. Jį ir per­ve­žė ten.

Mi­rė Žo­zė Kar­las de Fa­ria e Kast­ro 1910 me­tų ba­lan­džio 13 die­ną ir bu­vo pa­lai­do­tas ka­ta­li­kiš­ko­se Rau­do­nės ka­pi­nė­se, ant kal­no prie Rau­do­nė­nų kai­mo.

15-juozas-kastroJuo­zas de Fa­ria e Kast­ro

Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro gi­mė 1876 m. rug­sė­jo 23 d. Rau­do­nės dva­re (tuo­met Kau­no gu­ber­ni­jo­je). Iki 12 me­tų jis au­go pas tė­vus Rau­do­nė­je. Vai­kys­tė­je jį iš­mo­kė pran­cū­zų ir vo­kie­čių kal­bų, o lie­tu­viš­kai iš­mo­ko sa­vai­me, gir­dė­da­mas kal­bant.

1888 me­tais jis įsto­jo į Pe­ter­bur­go im­pe­ra­to­riš­ko­jo Alek­san­dro li­cė­jaus pa­ruo­šia­mo­sios kla­sės jau­nes­nių­jų sky­rių. Vi­są li­cė­jaus kur­są (tei­sės – is­to­ri­jos – fi­lo­lo­gi­jos) jis bai­gė 1897 me­tais ir ga­vo ti­tu­li­nio pa­ta­rė­jo laips­nį. Bai­gęs li­cė­jų, pra­dė­jo tar­nau­ti Vals­ty­bi­nė­je kan­ce­lia­ri­jo­je prie Vals­ty­bės Ta­ry­bos. Kan­ce­lia­ri­ja bu­vo Pe­ter­bur­ge, Ma­ri­jos rū­muo­se. Ten jis tar­na­vo iki 1903 me­tų ir bu­vo tie­sio­giai pa­val­dus Vals­ty­bės sek­re­to­riui ku­ni­gaikš­čiui Go­ly­ci­nui-Mu­rav­li­nui. Pe­ter­bur­ge Juo­zas Kar­lo­vi­čius (ca­ro lai­kais bu­vo įpras­ta jį va­din­ti taip) mo­kė­si – lan­kė pro­fe­so­riaus Do­ku­ča­je­vo va­ka­ri­nius že­mės ūkio kur­sus (ma­tyt, pla­nuo­da­mas vė­liau gy­ven­ti Rau­do­nė­je ir ūki­nin­kau­ti).

Va­sa­rą atos­to­gau­da­mas sa­vo dva­re Rau­do­nė­je, jis pra­dė­jo pa­laips­niui per­tvar­ky­ti ūkį, pa­de­dant val­dy­to­jui O. N. Ko­zi­kui. Ūkis pra­džio­je bu­vo ga­na pri­mi­ty­vus, že­mė dau­giau­sia bū­da­vo iš­nuo­mo­ja­ma, o prieš pra­si­de­dant 1914 me­tų ka­rui, jau bu­vo ga­na aukš­to ly­gio vi­suo­se be­veik 5000 hek­ta­rų.

1900 me­tų  bir­že­lio mė­ne­sį bu­vo pa­aukš­tin­tas (su­teik­tas ko­le­gi­jos ase­so­riaus ran­gas). 1903 m. pa­va­sa­rį jis bu­vo pa­skir­tas Kau­no apy­gar­dos tai­kos teis­mo gar­bės tai­kos tei­sė­ju. Tų me­tų spa­lio 26 die­ną Juo­zas Kar­lo­vi­čius de Fa­ria e Kast­ro ve­dė Ol­gą Vik­to­rov­ną Kor­da­šev­ska­ją, ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to V. I. Kor­da­šev­skio ir ba­ro­nai­tės O. J. Ro­zen duk­te­rį. Ves­tu­vės bu­vo Kau­ne. Po ves­tu­vių šei­ma ap­si­gy­ve­no Rau­do­nė­je. Ten bū­da­mas Juozas Karlovičius ėjo gar­bės tei­sė­jo pa­rei­gas.

1904 me­tais Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro bu­vo pa­aukštintas į rū­mų pa­ta­rė­jus ir pa­skir­tas gar­bės teis­mo tei­sė­ju ne tik Kau­no, bet ir Ra­sei­nių tai­kos teis­mo apy­gar­do­je. Gre­ta šių pa­rei­gų jis dir­bo ir vi­suo­me­ni­nį dar­bą, da­ly­va­vo rin­ki­muo­se į vals­ty­bės Dū­mą, pri­klau­sė įvai­rioms or­ga­ni­za­ci­joms, bu­vo Va­ka­rų Ru­si­jos drau­gi­jos Kau­no sky­riaus pir­mi­nin­kas, Por­tu­ga­li­jos ge­og­ra­fi­jos drau­gi­jos na­rys. Ka­dan­gi gy­ve­no Rau­do­nė­je, tai lais­vu nuo tar­ny­bos lai­ku kiek ga­lė­da­mas rū­pi­no­si dva­ro tvar­ky­mu.

1908 m. ge­gu­žės mėn. bu­vo pa­aukštintas į ko­le­gi­jos pa­ta­rė­jus, o 1912 me­tais pa­skir­tas Ra­sei­nių ap­skri­ties Tai­kos teis­mo pir­mi­nin­ku. Žie­mą šei­ma iš­va­žiuo­da­vo į Gat­či­ną (ten gy­ve­no jo žmo­nos Ol­gos Vik­to­rov­nos tė­vai), bet jis ne­nu­trauk­da­vo ry­šių su Rau­do­ne ir su vi­so­mis sa­vo pa­rei­go­mis bei vi­suo­me­ni­niais rei­ka­lais Kau­no gu­ber­ni­jo­je, ten nuo­lat va­ži­nė­da­vo. Nuo anks­taus pa­va­sa­rio iki vė­laus ru­dens jie gy­ven­da­vo Rau­do­nė­je.

Kai pra­si­dė­jo 1914 me­tų ka­ras, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro, pa­siū­lius Kau­no gu­ber­na­to­riui Gria­ze­vui, bu­vo pa­skir­tas Kau­no ap­skri­ties ba­jo­rų va­do­vu (vi­sos ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vu). Šei­mą iš­siun­tė į Gat­či­ną, nu­vy­ko į Pe­ter­bur­gą pri­sis­ta­ty­ti vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui Mak­la­ko­vui ir grį­žęs pa­si­nė­rė į tar­ny­bą ka­ro me­tų są­ly­go­mis pa­fron­tės vie­to­vė­je. Kaip ap­skri­ties va­do­vas, sa­vo ži­nio­je jis tu­rė­jo tris sky­rių vir­ši­nin­kus, vi­sus kan­ce­lia­ri­jų vir­ši­nin­kus, sek­re­to­rius, val­di­nin­kus, vals­čių se­niū­nus, o taip pat ir teis­mo bei po­li­ci­jos dar­buo­to­jus. Ap­skri­tis bu­vo su­skirs­ty­ta į apy­lin­kes, vadovaujamas vir­ši­nin­kų, o apy­lin­kės pa­da­lin­tos į vals­čius, vadovaujamus vir­šai­čių. Kau­no ap­skri­ty­je bu­vo 16 vals­čių, 12 įė­jo į Kau­no tvir­to­vės ra­jo­ną. Ka­dan­gi vy­ko ka­ras ir Kau­no tvir­to­vė ga­lė­jo bū­ti ap­gul­ta, cen­tri­nės ap­skri­ties įstai­gos bu­vo per­kel­tos į Kė­dai­nius. Ten bu­vo ir ap­skri­ties va­do­vo pa­grin­di­nė kan­ce­lia­ri­ja. Jis tvar­kė įvai­riau­sius ka­ri­nius ir ci­vi­li­nius rei­ka­lus – mo­bi­li­za­ci­ją, nuo­lat va­ži­nė­jo po ap­skri­tį pir­mi­nin­kau­ti nau­jo­kų pri­ėmi­mo ko­mi­si­joms ir pan. Or­ga­ni­za­vo gy­ven­to­jų eva­ku­a­ci­ją, tu­rė­jo vyk­dy­ti sku­bius įsa­ky­mus, siun­čia­mus gu­ber­na­to­riaus ar Kau­no tvir­to­vės vir­ši­nin­ko. Dar­bo bu­vo daug, kan­ce­lia­ri­jai daž­nai tek­da­vo dirb­ti iki iš­nak­tų. Pa­fron­tės ruo­žo rei­ka­lais Juo­zui Kar­lo­vi­čiui daž­nai tek­da­vo at­si­dur­ti ir pa­čia­me fron­te. Vie­ną kar­tą fron­te ji­sai su­si­ti­ko su sa­vo svai­niu – Ni­ko­la­jum Vik­to­ro­vi­čium Kor­da­šev­skiu, tar­na­vu­siu ki­ra­sy­rų pul­ke. Rau­do­nė tuo me­tu jau bu­vo už­im­ta vo­kie­čių.

Va­ži­nė­ji­mui su rei­ka­lais Juo­zui Kar­lo­vi­čiui vi­suo­se vals­čiuo­se bu­vo spe­cia­lūs ar­kliai bei val­di­nis gar­lai­vis plauk­ti Ne­mu­nu ir jo in­ta­kais. Už ge­rą mo­bi­li­za­ci­jos įvyk­dy­mą Juo­zas Kar­lo­vi­čius bu­vo ap­do­va­no­tas Šv. Sta­nis­lo­vo an­tro laips­nio or­di­nu.

1915 me­tų va­sa­rą, kai di­des­nė Kau­no ap­skri­ties da­lis bu­vo už­im­ta vo­kie­čių ir pra­si­dė­jo trau­ki­ma­sis, ar­mi­jos va­das ge­ne­ro­las Ple­vė pa­sky­rė jį rek­vi­zi­ci­nės ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku – pri­im­ti pa­bė­gė­lių gy­vu­lius ir tur­tą. Tuo me­tu vo­kie­čiai pri­siar­ti­no prie Kau­no, ir jis ta­po Kau­no tvir­to­vės kri­ti­mo liu­di­nin­ku. Po to va­do­va­vo rek­vi­zi­ci­nio bū­rio trau­ki­mui­si nuo vo­kie­čių. Taip ta ko­mi­si­ja dir­bo įvai­riuo­se punk­tuo­se pa­ke­liui į Mins­ką. 1915 me­tų ru­de­nį Juo­zas Kar­lo­vi­čius pa­ski­ria­mas pa­bė­gė­lių įsi­kū­ri­mo įga­lio­ti­niu, o 1916 m. vi­du­ry­je – įkai­no­ji­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku Šiau­rės fron­te. Ko­mi­si­ja dir­bo Kost­ro­mo­je prie Vol­gos (dviems Kau­no gu­ber­ni­jos ap­skri­tims).

Pra­si­dė­jus re­vo­liu­ci­jai, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro jau su šei­ma iš­va­žia­vo į No­vo­čer­kas­ką. Ten pra­si­dė­jo pi­lie­ti­nis ka­ras. Šio ka­ro me­tu tar­na­vo Pie­tų Ru­si­jos ka­ro pa­jė­gų mais­to val­dy­bo­je, daug kar­tų bu­vo ko­man­di­ruo­ja­mas į Uk­rai­ną ir Kau­ka­zą.

1920 me­tų va­sa­rio pa­bai­go­je, spau­džiant rau­do­nie­siems, te­ko vi­sai šei­mai eva­kuo­tis gar­lai­viu ,,Kon­stan­ti­nas“ iš No­vo­ro­sij­sko per Kon­stan­ti­no­po­lį ir Sa­lo­ni­kus į Ser­bi­ją. Tų me­tų ru­de­nį de Fa­ria e Kast­ro šei­ma pa­ga­liau grį­žo į Lie­tu­vą, ku­ri 1918 me­tais bu­vo ta­pu­si ne­pri­klau­so­ma vals­ty­be. Ap­si­gy­ve­nęs sa­vo dva­re Rau­do­nė­je, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ėmė­si at­kur­ti ka­ro nu­nio­ko­tą ūkį že­mės da­ly­je, pa­lik­to­je po že­mės re­for­mos, ku­rią įvyk­dė Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė (maž­daug 100 ha). Tai (tą darbą) jis dir­bo nuo 1921 iki 1940 me­tų, kai Lie­tu­vą oku­pa­vo so­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė.

1941 me­tais de Fa­ria e Kast­ro šei­ma iš­va­žia­vo į Vo­kie­ti­ją. 1942 m. jis bu­vo grį­žęs į Rau­do­nę, bet 1944 m. tu­rė­jo kaip pa­bė­gė­lis vi­siš­kai pa­lik­ti Lie­tu­vą. Prie­globs­tį ra­do Pla­ten­dor­fo kai­me prie Braunš­vei­go. Ten ir mi­rė 1947 m. lap­kri­čio 19 d. Tar­nau­da­mas Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ga­vo ne­ vie­ną or­di­ną, me­da­lį ir pa­si­žy­mė­ji­mo žen­klą. Nuo 1940 me­tų jis, tu­rė­da­mas ne­ei­li­nių li­te­ra­tū­ri­nių su­ge­bė­ji­mų, pra­dė­jo ra­šy­ti šei­mos at­si­mi­ni­mus bei pa­ra­šė ne­ma­žai apy­brai­žų ir straips­nių is­to­ri­nė­mis, re­li­gi­nė­mis ir kt. te­mo­mis. Tuos dar­bus jis no­rė­jo iš­spaus­din­ti, de­ja, po 1939–1945 me­tų ka­ro  ne­su­lau­kė pa­lan­kes­nių są­ly­gų.                                                    

17-olga-kastroOl­ga de Fa­ria e Kast­ro (mer­gautinė pavardė Ol­ga Vik­to­rov­na Kor­dašev­ska­ja)

1884 me­tų spa­lio 30 die­ną Kor­da­šev­skių šei­mo­je gi­mė dvy­nės. Vie­ną pa­krikš­ti­jo Ol­ga, ki­tą – Ele­na. Jos gi­mė Pe­ter­bur­ge, Ni­ko­la­jaus ka­va­le­ri­jos mo­kyk­lo­je, ku­rio­je jų tė­vas, pul­ki­nin­kas Kor­da­šev­skis, bu­vo jun­ke­rių es­kad­ro­no va­das. Vai­kys­tė­je žie­mą jos pra­leis­da­vo Pe­ter­bur­ge, o va­sa­ras su mo­ti­na Ol­ga Ju­li­jev­na – jų se­ne­lio ba­ro­no Ro­ze­no dva­re Aris­ta­vo­je, Kau­no gu­ber­ni­jo­je. Vė­liau, kai jų tė­vas ga­vo ka­va­le­ri­jos bri­ga­dą, žie­mą gy­ven­da­vo Su­val­kuo­se, nes ten sto­vė­jo ta da­lis. Bet va­sa­ras ir vė­liau pra­leis­da­vo Aris­ta­vo­je. Sve­tin­gus Aris­ta­vos na­mus nuo­lat lan­kė kai­my­nai. Ypač ar­ti­mi san­ty­kiai sie­jo su gra­fo Tot­le­be­no šei­ma ir su Sto­ly­pi­nais, ku­rie bu­vo ar­ti­mi kai­my­nai. Kai Pet­ras Ar­kad­je­vi­čius Sto­ly­pi­nas bu­vo gu­ber­ni­jos ba­jo­rų va­do­vas, bū­tent jo su­ruoš­ta­me rau­te Kau­no ba­jo­ri­jai 1902 me­tais Ol­ga Vik­to­rov­na su­si­pa­ži­no su Juo­zu de Fa­ria e Kast­ro. 1903 me­tais Ol­ga Vik­to­rov­na ir iš­te­kė­jo už jo. Iš­te­kė­ju­si vi­są mei­lę ir rū­pes­čius iš tė­vų šei­mos ,,per­kė­lė” vy­rui ir vai­kams, o pas­kui anū­kams, – vi­sąsa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­rė vien jiems. Kuk­li, dorai iš­auk­lė­ta pa­ti ir ypač ver­ti­nu­si šias sa­vy­bes, Ol­ga Vik­to­rov­na mė­go vi­sa, kas gra­žu ir kil­nu, bet elg­da­vo­si su vi­sais kaip su ly­giais, ne­kreip­da­ma dė­me­sio į pa­dė­tį vi­suo­me­nė­je. Ji mė­go mu­zi­ką, ge­rai skam­bi­no for­te­pi­jo­nu, jau­nys­tė­je bu­vo Pe­ter­bur­go ko­nser­va­to­ri­jos di­rek­to­riaus mo­ki­nė. Iš­te­kė­ju­si ir ap­si­gy­ve­nu­si Rau­do­nė­je, ji la­bai rū­pi­no­si rū­mų iš­puo­ši­mu, so­du, par­ku, mė­go gė­les. Nuo anks­taus pa­va­sa­rio iki vė­laus ru­dens Ol­ga Vik­to­rov­na bū­da­vo su vai­kais Rau­do­nė­je, kur vy­ras tvar­kė sa­vo dva­rą ir ėjo gar­bės teis­mo tei­sė­jo pa­rei­gas, o žie­mą iš­va­žiuo­da­vo į Gat­či­ną. Gy­ven­da­ma prie pat Pe­ter­bur­go, Ol­ga Vik­to­rov­na mė­go lan­ky­tis vi­suo­me­nė­je ir kvies­tis pas sa­ve drau­gus, tarp ku­rių bu­vo ku­ni­gaikš­čiai Go­ly­ci­nai, ba­ro­nai Bil­der­lin­gai, Ara­po­vai, Mord­vi­no­vai, gra­fai Tot­le­be­nai ir ki­ti. Rau­do­nė­je ir­gi bu­vo kai­my­nų, su ku­riais Ol­ga Vik­to­rov­na bendravo: ku­ni­gaikš­čiai Va­sil­či­ko­vai, Meis­ne­riai, Tiš­ke­vi­čiai, Še­me­tos, gi­mi­nės Vak­se­liai ir Chruš­čio­vai.

At­va­žiuo­da­vo ir vie­tos val­džios žmo­nių, gu­ber­na­to­rius, ar­chi­je­rė­jus. 1914 me­tais, prieš pat ka­rą, bu­vo at­va­žia­vęs iš Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas Ti­cho­nas, bū­si­ma­sis vi­sos Ru­si­jos pa­triar­chas, ir Rau­do­nės cerk­vė­je lai­kė pa­mal­das.

Pra­si­dė­jus ka­rui, kai Juo­zas Kar­lo­vi­čius bu­vo pa­skir­tas Kau­no ba­jo­rų va­do­vu, Ol­ga Vik­to­rov­na su vai­kais iš­va­žia­vo į Gat­či­ną ir ap­si­gy­ve­no sa­vo tė­vų na­muo­se. Gy­ven­da­ma Gat­či­no­je, ji rū­pi­no­si su­žeis­tai­siais – bu­vo iš­rink­ta ne­di­de­lės li­go­ni­nės glo­bė­ja. Už tą veik­lą im­pe­ra­to­rie­nė Alek­san­dra Fio­do­rov­na ap­do­va­no­jo ją pa­si­žy­mė­ji­mo žen­klu. Jos se­suo Ele­na Vik­to­rov­na tuo me­tu dir­bo ki­ra­sy­rų pul­ko li­go­ni­nė­je.

1917 me­tų ru­de­nį vi­sa šei­ma iš­va­žia­vo į pie­ti­nę Ru­si­ją. Ten Ol­gai Vik­to­rov­nai te­ko vi­sa šei­mos rū­pes­čių naš­ta, kai pa­šli­jo ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis ir kai pi­lie­ti­nio ka­ro me­tu bū­da­vo įvai­riau­sių sun­kių si­tu­a­ci­jų. Ji vi­sa­da ir vi­sur mo­kė­jo oriai iš­si­suk­ti iš keb­lių pa­dė­čių, to­dėl vi­sa šei­ma lai­min­gai iš­si­gel­bė­da­vo iš pa­vo­jų,  kai te­ko kil­no­tis iš vie­nos vie­tos į ki­tą pie­ti­nė­je Ru­si­jo­je ir pa­ga­liau eva­kuo­tis jū­ra į Kon­stan­ti­no­po­lį, Sa­lo­ni­kus ir Ser­bi­ją, o pas­kui grįž­ti per Veng­ri­ją, Če­ki­ją ir Vo­kie­ti­ją į Lie­tu­vą. Ol­ga Vik­to­rov­na bu­vo la­bai ti­kin­ti, vi­są lai­ką rū­pi­no­si Rau­do­nės cerk­ve ir po 1914 me­tų ka­ro daug ką jo­je at­nau­ji­no bei iš­puo­šė. Ji skai­tė daug religinio tu­ri­nio kny­gų ir mė­go kal­bė­tis re­li­gi­nė­mis te­mo­mis su Lie­tu­vos met­ro­po­li­tu Elev­fe­ri­jum, ku­ris kiek­vie­nais me­tais vie­šė­da­vo Rau­do­nė­je.

Lem­tin­gai­siais 1941 me­tais, kai Lie­tu­vą už­ėmė so­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė ir rei­kė­jo iš­va­žiuo­ti į Vo­kie­ti­ją, jai te­ko sun­ki už­duo­tis – mo­ra­liai pa­lai­ky­ti vi­są šei­mą sun­kiai­siais kla­jo­nių me­tais per ka­rą. Mi­rė Ol­ga de Fa­ria e Kast­ro Pla­ten­dor­fo kai­me 1950 me­tų ko­vo 18 die­ną. Pa­lai­do­ta Gif­hor­no mies­te.

18-nikolajus-kastroNi­ko­la­jus de Fa­ria e Kast­ro (Nikolas de Faria e Castro)

Ni­ko­la­jus de Fa­ria e Kas­ro gi­mė 1905 m. rug­sė­jo 20 d. Rau­do­nės dva­re. Vai­kys­tė­je su tė­vais gy­ve­no tai Rau­do­nė­je, kur tė­vas bu­vo gar­bės tai­kos tei­sė­jas ir Ra­sei­nių apy­gar­dos tai­kos teis­mo pir­mi­nin­kas, tai Gat­či­no­je, į ku­rią pa­pras­tai iš­va­žiuo­da­vo žie­mai, - ten gy­ve­no jo mo­ti­nos tė­vai Kor­da­šev­skiai. Nuo ma­žens Ni­ko­la­jus,  be ru­sų kal­bos, mo­kė­jo pran­cū­zų ir vo­kie­čių kal­bas. Ypač ge­rai pran­cū­ziš­kai iš­mo­kė gu­ver­nan­tė pran­cū­zė Ro­ber­ti­na Bor­man. Ji įdie­gė sa­vo auk­lė­ti­niui ir pran­cū­zų dva­sios bei kul­tū­ros su­pra­ti­mą. Nuo kū­di­kys­tės jis mė­go pieš­ti ir tam tu­rė­jo ne­ei­li­nių ga­bu­mų.

Per 1914 me­tų ka­rą šei­ma iš­va­žia­vo į Gat­či­ną, nes Rau­do­nė, esan­ti ne­to­li Prū­si­jos sie­nos, at­si­dū­rė pa­fron­tės ruo­že ir ne­tru­kus bu­vo oku­puo­ta vo­kie­čių ka­riuo­me­nės. 1916 me­tais Ni­ko­la­jus ir jo bro­lis Vla­di­mi­ras įsto­jo į Gat­či­nos re­a­li­nę mo­kyk­lą – iš­lai­kė eg­za­mi­nus į an­trą kla­sę.

Bet pra­si­dė­jus re­vo­liu­ci­jai vi­sai šei­mai te­ko iš­va­žiuo­ti į Ru­si­jos pie­tus, o ka­dan­gi ki­lo pi­lie­ti­nis ka­ras, jie tu­rė­jo daž­nai kil­no­tis iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Tik 1918 m. kiek il­giau bu­vo No­vo­čer­kas­ke prie Do­no, ir bro­liai ga­lė­jo mo­ky­tis re­gu­lia­riai. Į na­mus at­ei­da­vo dės­ty­to­jas Mer­ku­lo­vas, ir jie mo­kė­si pa­gal kla­si­ki­nės gim­na­zi­jos pro­gra­mą. Vo­kie­čių kal­bos mo­ky­ti ir­gi at­ei­da­vo į na­mus mo­ky­to­ja p. Cho­lod­niak. 1919 m. ju­dant fron­tui te­ko ke­lis kar­tus keis­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Pra­džio­je apsistojo So­čy­je, prie Juo­do­sios jū­ros, va­sa­rą – Je­li­za­ve­tins­ka­jos sta­ni­co­je, žie­mą iš­va­žia­vo į Ros­to­vą prie Do­no, o po Nau­jų­jų me­tų per­si­kraus­tė į Je­ka­te­ri­no­da­rą. Dėl ši­tų per­si­kraus­ty­mų re­gu­lia­riai mo­ky­tis bu­vo ne­įma­no­ma.

Ga­lų ga­le 1920 me­tų pa­va­sa­rį vi­sa šei­ma bu­vo pri­vers­ta eva­kuo­tis iš No­vo­ro­sij­sko gar­lai­viu ,,Kon­stan­ti­nas” per Kon­stan­ti­no­po­lį ir Sa­lo­ni­kus, o iš ten per­si­kel­ti į Ser­bi­ją. Ten, Kru­še­va­co mies­te, iš­gy­ve­no iki ru­dens. Tų pa­čių me­tų spa­lio mė­ne­sį per Veng­ri­ją, Če­ki­ją ir Vo­kie­ti­ją pa­vy­ko su­grįž­ti į jau ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą ir vėl ap­si­gy­ven­ti Rau­do­nė­je.

Lie­tu­vo­je gy­ve­ni­mas pa­laips­niui įė­jo į vė­žes, ir Ni­ko­la­jus su Vla­di­mi­ru ga­lė­jo pra­dė­ti mo­ky­tis. Bet rei­kė­jo iš­mok­ti ir tai, kas per ke­le­tą me­tų bu­vo praleista, ir pa­si­ruoš­ti sto­ti į gim­na­zi­ją, į ku­rią nors aukš­tes­nę kla­sę, – pa­gal am­žių. Ni­ko­la­jui ta­da ėjo še­šio­lik­ti me­tai. Į na­mus pa­kvie­tė mo­ky­to­ją – Bo­ri­są Pa­vlo­vi­čių Bur­ce­vą, iš­si­la­vi­nu­sį žmo­gų, bai­gu­sį prieš 1914 me­tų ka­rą Mask­vos uni­ver­si­te­tą.

Iki 1921 me­tų pa­va­sa­rio jis sa­vo auk­lė­ti­nius pa­ruo­šė sto­ja­mie­siems eg­za­mi­nams į šeš­tą kla­sę. Eg­za­mi­nus lai­kė eks­ter­nu Kau­no ru­sų gim­na­zi­jo­je. Bro­liai sėk­min­gai iš­lai­kė eg­za­mi­nus, ga­vo pa­žy­mė­ji­mus ir to­liau mo­kė­si na­mie. Su B. P. Bur­ce­vu taip ruo­šė­si kiek­vie­nų me­tų ke­lia­mie­siems eg­za­mi­nams ir juos lai­kė to­je pa­čio­je gim­na­zi­jo­je; 1922 me­tais per­ėjo į sep­tin­tą, o 1923 me­tais – į aš­tun­tą kla­sę. Tais me­tais po va­sa­ros atos­to­gų bro­liai bu­vo pri­im­ti į lie­tu­viš­ką vals­ty­bi­nę Auš­ros gim­na­zi­ją Kau­ne. To­je gim­na­zi­jo­je, aiš­ku, vi­si da­ly­kai bu­vo dės­to­mi lie­tu­vių kal­ba. Ir vis dėl­to tai ne­su­kliu­dė jiems 1924 me­tų pa­va­sa­rį baig­ti gim­na­zi­ją, sėk­min­gai iš­lai­ky­ti bai­gia­muo­sius eg­za­mi­nus ir gau­ti bran­dos ates­ta­tus.

Bai­gęs gim­na­zi­ją, Ni­ko­la­jus par­va­žia­vo į Rau­do­nę ir pa­dė­jo tė­vui tvar­ky­ti dva­ro rei­ka­lus. O 1925 me­tais jis įsto­jo į Kau­no uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­tą. 1927 me­tais, per­trau­kęs tei­sės stu­di­jas ir dar­bus Rau­do­nė­je, Ni­ko­la­jus iš­vy­ko į Pran­cū­zi­ją ir įsto­jo į ag­ro­no­mi­jos fa­kul­te­tą Pran­cū­zi­jos uni­ver­si­te­te Nan­si mies­te. Ten dau­giau­sia do­mė­jo­si bio­lo­gi­ja.

1929 me­tų pra­džio­je jis grį­žo į Lie­tu­vą at­lik­ti ka­ri­nės tar­ny­bos. Bu­vo pa­šauk­tas tų me­tų ge­gu­žės pra­džio­je ir pa­skir­tas į II ulo­nų pul­ką, ku­ris sto­vė­jo Aly­tu­je, ap­skri­ties mies­te. Bai­gęs pa­grin­di­nį ka­ri­nį pa­ruo­ši­mą ka­va­le­ri­jo­je, jis bu­vo per­kel­tas į Kau­no ka­ro mo­kyk­lą kaip as­pi­ran­tas. Ten jau bu­vo jo bro­lis Vla­di­mi­ras. Ka­ro mo­kyk­lo­je Ni­ko­la­jus pui­kiai iš­ėjo ka­ro moks­lus ir bu­vo pa­kel­tas į feld­fe­be­lius (vy­res­nio­jo pus­ka­ri­nin­kio laips­nis bei pa­rei­gy­bė) ir pa­skir­tas vie­nos kuo­pos vir­ši­la mo­kyk­lo­je. 1930 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį bai­gė ka­ri­nin­kų kur­są atsargos lei­te­nan­to laipsniu.

At­li­kęs ka­ro prie­vo­lę ir grį­žęs į Rau­do­nę, Ni­ko­la­jus vėl pa­dė­jo tėvui ūki­nin­kau­ti ir tę­sė nu­trauk­tas tei­sės stu­di­jas uni­ver­si­te­te Kau­ne.

1933 me­tais Ni­ko­la­jus de Fa­ria e Kast­ro ve­dė Ol­gą Lo­dy­žens­ka­ją.

1937 me­tais bai­gė uni­ver­si­te­tą, iš­lai­kė vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus ir ga­vo ju­ris­to di­plo­mą. Ap­si­gy­ve­no Kau­ne ir pra­dė­jo dirb­ti Lie­tu­vos mies­tųsą­jun­go­je, ku­ri bu­vo Pa­sau­li­nės mies­tų są­jun­gos na­rė. Be to, jis ra­šė straips­nius eko­no­mi­nė­mis, ad­mi­nist­ra­ci­nė­mis ir so­cia­li­nė­mis te­mo­mis, su­si­ju­sio­mis su ko­mu­na­li­nio po­bū­džio klau­si­mais, ir spaus­di­no juos pe­ri­odi­nia­me Mies­tų są­jun­gos lei­di­ny­je.

1939 me­tais gi­mė sū­nus Di­mit­ri­jus.

1940 me­tų pa­va­sa­rį Ni­ko­la­jus de Fa­ria e Kast­ro va­do­va­vo Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jai tarp­tau­ti­nia­me mies­tų są­jun­gų su­va­žia­vi­me, ku­ris bu­vo su­šauk­tas Es­ti­jos sos­ti­nė­je Ta­li­ne.

Kai 1940 me­tų va­sa­rą Lie­tu­vą oku­pa­vo so­vie­tų ka­riuo­me­nė ir Mies­tų są­jun­gos veik­la bu­vo nu­trauk­ta, jis grį­žo į Rau­do­nę.

1941 me­tų pa­va­sa­rį vi­sai šei­mai pa­vy­ko iš­va­žiuo­ti į Vo­kie­ti­ją. Ni­ko­la­jus pra­džio­je pa­te­ko į Po­me­ra­ni­ją, o po to, 1942 me­tų pra­džio­je, į Ber­ly­ną. Ten ga­vo dar­bą naf­tos ga­vy­bos pra­mo­nės vie­nos fir­mos val­dy­bo­je. Ten dir­bo iki 1943 me­tų spa­lio. Po to per­ėjo į cen­zū­ros ži­ny­bą.

Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas Ber­ly­ne Ni­ko­la­jus de Fa­ria e Kast­ro per­gy­ve­no bai­siuo­sius ant­skry­džius, su­grio­vu­sius be­veik vi­są mies­tą. 1945 me­tų ba­lan­džio pa­bai­go­je, kai so­vie­tų tan­kų da­li­niai įsi­bro­vė į tą mies­to da­lį, ku­rio­je jis gy­ve­no, ir kai pra­si­dė­jo gat­vių mū­šiai, vis­ką pa­li­kęs, jis pės­čias iš­ėjo, pa­si­ė­męs tik kup­ri­nę, pra­si­bro­vė iki mies­to ri­bos ir taip pa­spru­ko nuo ar­tė­jan­čių prie­šų. Su be­si­trau­kian­čiais ka­ri­niais da­li­niais jampa­ga­liau pa­vy­ko pa­siek­ti Ham­bur­gą. Ten jis su­si­ti­ko su bro­liu Vla­di­mi­ru, ku­rį li­ki­mas taip pat nune­šė į tą mies­tą. Lie­pos mė­ne­sį jis ap­si­gy­ve­no pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je Ham­burg–Noig­ra­de­ne ir ten iš­bu­vo ke­le­tą me­tų.

1945 me­tų pa­bai­go­je, iš anks­to iš­si­sky­ręs, Ni­ko­la­jus de Fa­ria e Kast­ro an­trą kar­tą ve­dė – Ni­ną Pa­vlov­ną Zdo­ren­ko.

Gy­ven­da­mas sto­vyk­lo­je, Ni­ko­la­jus iš pra­džių dir­bo bib­lio­te­ko­je pa­bė­gė­liams, vė­liau dės­tė pa­bė­gė­lių vai­kų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, o pen­kias­de­šim­tų­jų me­tų pra­džio­je, ruoš­da­ma­sis emig­ruo­ti į JAV, dir­bo lai­ki­nus dar­bus. Prieš iš­va­žiuo­da­mas dir­bo vie­na­me Ham­bur­go uos­to biu­re.

1953 me­tų ko­vo pir­mą die­ną Ni­ko­la­jus at­si­svei­ki­no su Eu­ro­pa. JAV jis ap­si­gy­ve­no Niu­jor­ke. Su­pras­da­mas, kad Ame­ri­ko­je sa­vo ju­ri­di­nių ži­nių ne­pa­nau­dos, jis nu­spren­dė keis­ti pro­fe­si­ją ir įsto­jo į vie­nos Niu­jor­ko aukš­to­sios mo­ky­klos fi­zi­kos-che­mi­jos fa­kul­te­tą. Iš­ėjęs vi­są kur­są ir ga­vęs che­mi­ko di­plo­mą, jis bu­vo pri­im­tas į tar­ny­bą che­mi­jos-far­ma­ci­jos įmo­nė­je Mei­vu­de prie Niu­jor­ko. Ten jis dir­bo iki mir­ties – va­do­va­vo vie­nam sky­riui, ty­ri­nė­jan­čiam an­ti­bio­ti­kus.

Ni­ko­la­jus de Fa­ria e Kast­ro mi­rė 1964 me­tų lap­kri­čio 5 die­ną. Pa­lai­do­tas ru­sų ka­pi­nė­se Spring Val­ley, N.Y. 

Iš Vla­di­mi­ro de Fa­ria e Kast­ro jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mų

22-vladimiras-1914

1914 m. Vladimiras vardo dienos proga gavo žirgą

20-juozo-kastro-seima

Juozo de Faria e Kastro šeima

Rau­do­nė 1920–1923 me­tais

Šie me­tai mums vi­siems reiš­kė nau­jo gy­ve­ni­mo pra­džią po še­še­rių me­tų ka­rų ir re­vo­liu­ci­jos. Pra­džia vi­suo­met ke­lia pa­va­sa­riš­kai links­mą nuo­tai­ką. Liū­de­sys ir il­gė­ji­ma­sis jau pra­ėjęs. Rau­do­nė tuo­met bu­vo ypa­tin­gai gra­ži.

<…>

So­di­nin­kai pa­va­sa­rį ne­pri­ekaiš­tin­gai iš­tai­sė dau­gy­bę ta­kų. Iš Er­fur­to bu­vo at­siųs­ta gė­lių sėk­lų. Nuo­sta­būs gau­sūs gė­ly­nai ne­kai­na­vo nie­ko; kas ne­ma­tė, sun­kiai įsi­vaiz­duo­tų bi­jū­nų alė­ją ko­kio šim­to met­rų il­gio, kas du trys met­rai didžiuliais bal­tų ir rau­do­nų bi­jū­nų krū­mais ap­so­din­tą; ar­ba šim­tą auk­si­nių puoš­nių­jų chri­zan­te­mų, ku­rio­mis ru­de­nį iš­puo­šia­ma sa­lė ir sa­lo­nas; ar­ba kad ko­vo mė­ne­sį šilt­na­my­je ant vie­no pla­čiai iš­si­ke­ro­ju­sio krū­mo bu­vo du šim­tai gel­to­nų­jų ro­žių žie­dų!

1921–1923 me­tų Rau­do­nės pri­si­mi­ni­mai li­ko la­bai ryš­kūs. <…> 1922 m. va­sa­rio mė­ne­sį bu­vo la­bai daug snie­go, kai iš Ki­ni­jos grį­žo dė­dė Ni­ka (Ni­kolajus Kor­dašev­skis, mo­ti­nos bro­lis). Jo pa­sa­ko­ji­mai apie Si­bi­ro kau­ty­nes 1919–1920 m., apie an­glus… Jo te­oso­fi­nės kny­gos, ku­rias ber­niu­kas go­džiai skai­tė, pvz., apie bu­diz­mą In­di­joj…

…Ba­lan­džio pra­džioj kar­tais, me­tę pie­tus, vi­si sku­bė­da­vom į pa­kal­nę žiū­rė­ti, kaip Ne­mu­nas lau­žia le­dus. Le­do ly­tys grū­do­si ant vie­na ki­tos, ki­lo aukš­ti, gal dvi­de­šim­ties met­rų kal­nai ir ki­tą aki­mir­ką vėl griu­vo. Mes sto­vė­jo­me tarp me­džių už ke­le­to met­rų. Kur­ti­nan­tis poš­kė­ji­mas, le­do žė­rė­ji­mas sau­lė­je. Pie­ti­nis šlai­tas į lan­kos pu­sę vi­sas sė­te nu­sė­tas ma­žų ža­vių mė­ly­nų gė­ly­čių.

An­ta­nas vėl iš­ima ant­ruo­sius lan­gus, nu­sto­ja­ma kū­ren­ti; pra­si­dė­jo ne­už­mirš­ta­mas pa­va­sa­ris; ir tik Ry­tuo­se jis ža­di­na to­kį ne­ap­ra­šo­mą gy­ve­ni­mo in­ten­sy­vu­mą, ko­kį mes vi­suo­met jau­tė­me Rau­do­nė­je.

<…> Ne­už­mirš­ta­mas krū­mų ir me­džių žy­dė­ji­mas: pir­miau­sia kva­pie­ji erš­kė­čiai ir obe­lys, pas­kui jaz­mi­nai, po to kva­pio­sios naš­lai­tės, aly­vos, pa­kal­nu­tės, po to ga­na vė­lai aka­ci­jos ir bi­jū­nai. Ir vis­ko be­ga­lė gau­sy­bė, kve­pė­ji­mas svai­gi­nan­tis – to­kio Va­ka­rų Eu­ro­po­je ne­bū­na. Mes va­žia­vo­me į mies­tą lai­ky­ti eg­za­mi­nų į pas­ku­ti­nę kla­sę. Vie­na­me lie­pų alė­jų kam­pe po­pie­tė­mis bū­da­vo skai­ty­mo va­lan­da. Bo­ri­sas Pa­vlo­vi­čius su mu­mis skai­tė Go­go­lį ir Tur­ge­ne­vą. At­va­žiuo­da­vo sve­čių… Mes mo­kė­mės ir­kluo­ti tven­ki­ny­je val­ti­mi, ku­rią dė­dė Ni­ka pa­va­di­no in­diš­kai ,,Švas­ti”. Vė­liau plau­kio­da­vom Ne­mu­ne. Ne­už­mirš­ta­mi ir il­gie­ji pa­si­vaikš­čio­ji­mai su Bo­ri­su Pa­vlo­vi­čium. Daž­niau­siai vaikš­čio­da­vo­me po sa­vo lau­kus. Dėl to vi­są gy­ve­ni­mą iš­li­ko mei­lė me­džiams, vi­sai aug­me­ni­jai, miš­kui ir lau­kui, kiek­vie­nam di­džiu­lio dva­ro ir apy­lin­kės kam­pe­liui. <…>

19-gelynas-pries-kara

Gėlynas vakariniame pilies kieme prieš karą

21-arbatos-gerimas

Arbata po liepomis

1930–1931 me­tų žie­ma

Grį­žęs į ci­vi­li­nį gy­ve­ni­mą (po ka­ro mo­kyk­los), aš vėl par­va­žia­vau į Rau­do­nę. Kai grį­žau iš Nan­cy, aš vis va­ži­nė­jau ir va­ži­nė­jau – tarp Kau­no, ku­ria­me ma­no tė­vai, Ko­ti­kas (Ni­ko­la­jus) ir Sa­ša tu­rė­jo bu­tą ir daž­niau­siai ten bū­da­vo, tarp Kė­dai­nių ir Aris­ta­vos, kur ap­lan­ky­da­vau mo­čiu­tę, te­tą Lo­lą ir dr. Eis­mon­dą, – ir Rau­do­nės. Bet tą žie­mą po ka­ri­nės tar­ny­bos aš be­veik ,,sės­liai” gy­ve­nau Rau­do­nė­je. Gy­ve­nau vie­nas, tė­vai bu­vo Kau­ne, – ten Sa­ša gim­na­zi­jo­je mo­kė­si. Pi­ly­je kar­tu gy­ve­no Bo­ri­sas Va­sil­je­vi­čius, pen­kias­de­šimt pen­ke­rių me­tų bu­vęs ru­sų ju­ris­tas, ku­ris pas­ku­ti­niais me­tais bu­vo Sa­šos mo­ky­to­jas. Jis gy­ve­no ki­ta­me pi­lies fli­ge­ly­je, tik at­ei­da­vo pas ma­ne val­gy­ti. Mus ap­tar­nau­da­vo vie­na mer­gi­na, pas­ku­ti­nė iš anks­tes­nių tri­jų, val­gy­ti ga­min­da­vo vi­rė­ja, skal­bi­mu, pa­ta­ly­ne ir ke­tu­riais tak­sais (se­ną­jį Sfink­są, kai aš bu­vau Nan­cy, dėl vi­siš­ko pa­se­ni­monu­šo­vė) rū­pi­no­si, kaip ir anks­čiau, auk­lė. Aš skai­ty­da­vau Dos­to­jev­skį ir Tols­to­jų, ei­da­vau pa­si­vaikš­čio­ti. Va­ka­rais nu­ei­da­vau pas Bo­ri­są Va­sil­je­vi­čių, ir mes klau­sy­da­vom ra­di­jo su au­si­nė­mis. Daž­niau­siai Mask­vos, iki 10 va­lan­dos (Mask­vos lai­ku iki 12). Kai nu­skam­bė­da­vo Krem­liaus var­pai vi­dur­nak­tį, trauk­da­vau į sa­vo kam­ba­rius, – per tam­sų ko­ri­do­rių, to­liau – per ke­tu­ris kam­ba­rius, dvi la­bai di­de­les sa­les, di­de­lį sa­lo­ną, ta­da per mū­sų ne­nau­do­ja­mą val­go­mą­jį,- jie vi­si bu­vo ne­kū­re­na­mi. Aš ne­si­neš­da­vau žva­kės, nes to­se di­de­lė­se ir be­veik tuš­čio­se pa­tal­po­se bū­tų bu­vę dar bai­siau. De­ši­nė­je lan­gai, už jų ne­jau­kus žie­mos pei­za­žas, kai­rė­je ei­lė di­de­lių juo­dų už­ra­kin­tų du­rų, už ku­rių jau­čiau per šal­tą spei­guo­tą nak­tį ap­leis­tas pa­tal­pas, į ku­rias žie­mą ne­ina­ma, kaip ir į di­de­lį ap­va­lų bokš­tą su lau­ko du­ri­mis; laip­tai į pir­mą aukš­tą, tė­vo se­na­sis dar­bo kam­ba­rys, sve­čių kam­ba­riai, pa­ga­liau kam­ba­rys, iš ku­rio ėjo laip­tai į rū­sius, ku­riuo­se gu­lė­jo ,,lo­bis” – dau­gy­bė si­dab­ro ly­di­nių, ku­rį už­ka­sė dar Ma­rien­bur­go ri­te­riai, – tik nie­kas jų ne­ma­tė… Ir nors laip­tai bu­vo už­mū­ry­ti, tai ne­kliu­dy­da­vo vai­duok­liams iš rū­sių iš­ei­ti ir šia­me kam­ba­ry­je mie­gan­tiems žmo­nėms vei­dus gra­bi­nė­ti! Už­pa­ka­ly­je aikš­tė prie­šais pi­lį ir se­ną ap­snig­tą par­ką su niū­riai ošian­čiais šim­ta­me­čiais ąžuo­lais ir lie­po­mis. Vė­liau Va­ka­ruo­se aš nie­ka­da ne­jaus­da­vau bai­mės pa­na­šio­se pa­tal­po­se. O mū­sų pi­ly­je, ku­rio­je aš gi­miau, kiek­vie­ną va­ka­rą tu­rė­da­vau tram­dy­ti stip­rų bai­mės jaus­mą, kol per­ei­da­vau vi­sus šiuos tam­sius kam­ba­rius. <…>

Žie­ma bu­vo il­ga ir šal­ta. Aš at­si­me­nu, kaip va­ži­nė­da­vau ro­gė­mis mė­ne­sie­no­je; kaip lan­ky­da­vau­si pas mie­lą ka­ta­li­kų ku­ni­gą Ve­liuo­no­je; at­si­me­nu va­žia­vi­mą jau ne vi­sai ne­pa­vo­jin­gu ke­liu – le­du pas kai­my­ną, ku­rio dva­ras bu­vo ki­ta­me upės kran­te, – dva­ras dar ne­pa­pras­tai jau­kus ir pui­kiai su­tvar­ky­tas. O se­niai iš­ny­kęs pa­sau­li! Tą iš­ti­ki­mą ir gar­bin­gą Ve­liuo­nos ku­ni­gą jau so­vie­tų lai­kais Kau­ne bu­vo su­ti­kęs dr. von Eis­mon­das; jis at­si­svei­ki­no ,,vi­siems lai­kams” su juo ir ver­kė. Kai­my­ną dva­ri­nin­ką, kaip sa­ko­ma, nu­žu­dė vie­to­je 1940 m. Le­do­ne­šis Ne­mu­ne pra­si­dė­jo tik ba­lan­džio 20 – la­bai vė­lai.

Tą žie­mą iš­si­spren­dė ma­no li­ki­mas (Ne­ga­vo sa­vo že­mės da­lies Pa­re­viuo­se, ta­čiau vie­toj to jam te­ko tar­ny­ba už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, ku­rio­je dir­bo de­vy­ne­rius me­tus).