Raudonės malūnas

raudones-malunasKaip ir kiek­vie­nas dva­ras, taip ir Rau­do­nė tu­rė­jo sa­vo ma­lū­ną. Nors 1711 m. in­ven­to­riu­je ma­lū­nas ir ne­mi­ni­mas, ta­čiau ne­tru­kus jis at­si­ran­da. 1711 m. pa­mi­nė­ta, jog iš­ėjus pro pi­lies var­tus ir ei­nant į pa­li­var­ką (bu­vu­sį į šiau­rę nuo pi­lies) de­ši­nė­je pu­sė­je bu­vo ra­ti­nė, o to­liau ūkio pa­sta­tai.

1717 m. pa­mi­nė­ta, kad Rau­do­nė­je be pi­lies yra kar­če­ma ir ma­lū­nas. Nors ir pa­sa­ky­ta, kad ma­lū­nas ir kar­če­ma yra prie pat pi­lies („pod sa­mym zam­kiem“), gal­būt tu­rė­tu­me su­pras­ti, jog ma­lū­nas bu­vo ne­la­bai to­li nuo pi­lies, prie pa­li­var­ko, nes ten pat mi­ni­mi ir pa­li­var­ko pa­sta­tai. Tik­riau­siai ma­lū­nas bu­vo ant Rau­do­nės upe­lio, ta­čiau iki mū­sų die­nų ne­iš­li­ko. 1842 m. S. Kai­sa­­ro­vai for­ma­liai nu­per­kant dva­rą pa­mi­nė­ti ke­li ma­lū­nai, ta­čiau kon­kre­ti jų vie­ta ne­nu­ro­dy­ta. 1859 m. ma­lū­nas mi­ni­mas ir Rau­do­nė­je.

Da­bar eg­zis­tuo­jan­čio ma­lū­no is­to­ri­ja XVI­II a. pra­džios ne­sie­kia. Šis ma­lū­nas sa­vo ar­chi­tek­tū­ros for­mo­mis ne­si­ski­ria nuo pi­lies ir aiš­kiai yra to pa­ties au­to­riaus, ku­ris re­konst­ra­vo pi­lį, kū­ri­nys. Kaip ir pi­lies, taip ir ma­lū­no au­to­riu­mi rei­kė­tų  lai­ky­ti ar­chi­tek­tą Šte­ge­ma­ną.

Tas pa­sta­tas, ma­tyt, bu­vo pra­dė­tas sta­ty­ti apie 1860 m. 1875–1876 m. Na­po­le­o­no Or­dos pie­ši­ny­je to pa­sta­to kam­pas jau nu­pieš­tas. Va­di­na­si, jo sie­nos jau bu­vo pa­sta­ty­tos, ta­čiau ka­žin ar jis bu­vo įreng­tas, nes tuo me­tu ne­bu­vo įreng­ta ir pi­lis. Dva­ro sa­vi­nin­kė S. Kai­sa­ro­va dar te­be­gy­ve­no me­di­nia­me na­me, sto­vin­čia­me šiau­ri­nia­me par­ko pa­kraš­ty­je. Tas na­mas drau­ge su vi­su Kai­sa­ro­vos tur­tu su­de­gė 1877 m. Jei­gu jau dva­ro sa­vi­nin­kė gy­ve­no ne pi­ly­je ir jei­gu bū­tų bu­vęs įreng­tas da­bar­ti­nio ma­lū­no pa­sta­tas, tai ji bū­tų ga­lė­ju­si ja­me ap­si­gy­ven­ti, ka­dan­gi tas pa­sta­tas bu­vo pa­sta­ty­tas ne ma­lū­nui, o dva­ro ūkio rei­ka­lams – tar­nų gy­ve­na­mo­sioms pa­tal­poms, ra­ti­nei, ar­kli­dei. Vi­dus, ma­tyt, įreng­tas po 1877 me­tų. Dar po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ta­me pa­sta­te bu­vo gy­ve­na­ma, sto­vė­jo Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro žir­gai, ka­rie­tos ir ve­ži­mai, kai ku­rio­se pa­tal­po­se bu­vo pi­la­mi ja­vai. Pas­ta­rą­jį fak­tą mi­nė­jo ir se­nas vie­tos gy­ven­to­jas Jo­nas Stir­bys, gy­ve­nęs Rau­do­nė­je nuo ma­žens. Tai, kad pa­sta­tas bu­vo skir­tas ne ma­lū­nui, pa­tvir­ti­na ir vė­les­ni ar­chy­vi­niai do­ku­men­tai.

Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro, siū­ly­da­mas dva­rą pirk­ti Kau­no met­ro­po­li­jos ku­ri­jai, ra­šo, jog „ga­ri­nis val­cų ma­lū­nas pa­sta­ty­tas (va­di­na­si – įreng­tas) vo­kie­čių fir­mos „Gebr. Seck–Dres­den“, tu­rįs vi­sas rei­ka­lin­gas ma­ši­nas aukš­čiau­sios rū­šies mil­tams ga­min­ti; dir­bant dėl vie­ti­nės klien­tū­ros ma­lū­nas ga­li duo­ti per me­tus vi­du­ti­niš­kai 20 000 li­tų gry­no pel­no, o tai su­da­ro ge­rą pa­ra­mą pi­lies ir ūkio už­lai­ky­mui“. 1932 m. Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro pra­šy­me Že­mės ūkio mi­nist­rui nu­ro­dy­ta, jog Rau­do­nės ma­lū­nas įreng­tas 1924 me­tais, o ta­me pa­čia­me pa­sta­te spi­ri­to va­ryk­la – 1923 me­tais, Pra­me­džia­vos ma­lū­nas – 1921 m. Tai­gi pir­mi­nė pa­sta­to pa­skir­tis bu­vo tar­nų gy­ve­na­mo­sios ir ūki­nės pa­skir­ties pa­tal­pos, bet ne ma­lū­nas.

Vyk­dant že­mės re­for­mą Juo­zui de Fa­ria e Kast­ro prie leis­ti­nos že­mės nor­mos (80 ha) bu­vo pa­pil­do­mai pri­skir­ta ir 8,17 ha te­ri­to­ri­ja ap­link pi­lį ir ma­lū­ną, pa­va­din­ta pra­mo­nės įmo­nės skly­pu. Ta­me skly­pe bu­vo pi­lis, ma­lū­nas – bra­vo­ras, pie­ni­nė. Da­lį skly­po – 1,17 ha – už­ėmė miš­kas (ma­tyt, par­kas). Skly­po da­ly­je bu­vo vais­me­džiai, 1930 m. įkai­no­ti 2249 li­tų. Ma­lū­nas – bra­vo­ras (42,5 m il­gio, 22.5 m plo­čio, 5,1 m aukš­čio), deng­tas skar­da, ply­ti­nis, įver­tin­tas 50 000 li­tų (tik pa­sta­tas). Ja­me bu­vu­sios dve­jos gir­nos su tran­smi­si­jo­mis ir įtai­sy­mais – 6000 li­tų; ke­tu­rios po­ros val­cų – 94 000 li­tų; ga­ro lo­ko­mo­bi­lis su di­na­mo ma­ši­na (elek­tros sro­vė bu­vo tie­kia­ma pi­liai) įver­tin­tas 12 000 li­tų; spi­ri­to va­ryk­la su vi­sais įtai­sy­mais ir įren­gi­mais – 30 000 li­tų.

1932 m. at­li­kus per­kai­na­vi­mą, pi­lis įkai­no­ta 500 000 li­tų.

Ka­dan­gi ma­lū­ną sa­vi­nin­kas dar bu­vo įkei­tęs Zi­ze­liui Gor­do­nui ir Jo­se­liui Blo­chui už 100 000 litų (ar­ba 10 000 do­le­rių), pas­ta­rie­ji no­rė­jo per­im­ti ir vi­są pra­mo­nės įmo­nės skly­pą su pi­li­mi. 1934 m. spa­lio 15 d. var­žy­ty­nes lai­kant ne­įvy­ku­sio­mis ir vi­suo­me­nei iš­reiš­kus su­si­rū­pi­ni­mą pi­lies li­ki­mu, 1936 m. ma­lū­ną kar­tu su pi­li­mi už sko­las pe­rė­mė Lie­tu­vos ban­kas. 1939 m. rug­sė­jo 28 d. Lie­tu­vos ban­ko val­dy­ba pra­ne­šė Vy­tau­to Di­džio­jo kul­tū­ros mu­zie­jaus Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­min­klų kon­ser­va­to­riui, jog „pi­lies ir ma­lū­no skar­dos sto­gą tvar­ko ir da­žo rau­do­nais su­ri­ko da­žais“. Ta­čiau su­tvar­ky­tas ir nu­da­žy­tas sto­gas ka­ro me­tu nu­ken­tė­jo nuo ske­vel­drų.

Po­ka­rio me­tais čia vei­kė vals­ty­bi­nis ma­lū­nas, bu­vo įreng­ta lent­pjūvė.

Spren­džiant iš pa­sta­to iš­orės, at­ro­do, jog cen­tri­nės pa­sta­to da­lies pa­sto­gė ne­si­de­ri­na prie vi­sos pa­sta­to ar­chi­tek­tū­ros. Cen­tri­nės da­lies sto­gas (ry­tų – va­ka­rų kryp­ti­mi), ma­tyt, tu­rė­jo bū­ti ly­gus, be ant­sta­to. Pas­ta­ra­sis gal­būt įreng­tas tal­pi­nant ma­lū­no įren­gi­nius, 1924 me­tais. Šią prie­lai­dą ga­li pa­tvir­tin­ti ar pa­neig­ti ar­chi­tek­tū­ri­niai pa­sta­to ty­ri­mai, nes se­nes­nės iko­nog­ra­fi­nės me­džia­gos, ku­rio­je bū­tų pa­vaiz­duo­tas vi­sas ma­lū­nas, ne­ras­ta.