Raudonės ir jos apylinkių praeities specifika. Nacionalinės ir vietinės reikšmės kultūros paveldo objektai

Raudonės ir jos apylinkių istorija kaip ir kitų jos artimiausių kaimynių – Seredžiaus, Veliuonos ar Skirsnemunės, siekia labai senus laikus. Archeologiniai tyrimai parodė, kad Raudonės apylinkėse žmonės įsikūrė dar senajame geležies amžiuje. Tačiau, skirtingai nuo kitų Panemunės regiono vietovių, Raudonės praeitis istoriniuose šaltiniuose pradėta dokumentuoti keliais šimtmečiais vėliau, tik nuo XVI a. pab. Vietovės klestėjimo laikotarpis – XVII-XVIII a. vidurys bei XIX a. pirma pusė, kuomet dvaras ir čia pastatyta rezidencinė pilis priklausė į LDK diduomenę prasimušusiai Krišpinų Kiršenšteinų, o vėliau – turtingai Zubovų giminei. Pilies nykimą tenka sieti su XX a. pr. įvykdyta žemės reforma – sumažinus dvarui priklausančių žemių kiekį, buvo nebeįmanoma tinkamai išlaikyti pilį. Išskirtinė valdos ypatybė ta, jog labai ilgą istorinį laikotarpį (XVI a. pab.-XIX a. pr.) Raudonės savininkais buvo kitataučiai, radę Lietuvoje antrąją Tėvynę (atvykėliai iš Prūsijos, Lenkijos, Rusijos ir Portugalijos). 

Greičiausiai dėl Raudonės savininkų išskirtinumo tautiniu požiūriu, senoji dvaro istorija itin spalvinga ir įdomi. Nepaisant to, iki šiol nėra platesnio sintetinio darbo skirto Raudonės ir jos apylinkių praeičiai. Trūksta ir atskirus istorinius valdos periodus nušviečiančių darbų, o pasirodančiuose, dažniausiai mokslo populiarinimo straipsniuose, nemažai netikslumų. Mažesnį istorikų dėmesį studijos vertai šiai Lietuvos vietovei lėmė negausiai išlikusi ir po įvairius užsienio archyvus išbarstyta Raudonės šaltinių bazė. Daugeliu atveju, valdos praeitį galima atkurti tik pagal jos savininkų (Krišpinų Kiršenšteinų, Zubovų ar Kasterių) biografijų rekonstrukciją.

Raudonės istorija. Bendros istorinės žinios

11-interjeras-pries-karaRau­do­nė – bu­vęs dva­ras, pi­lis – įsikūrusi de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te, prie Ne­mu­no in­ta­ko – Rau­do­nės upe­lio, prie ke­lio Ve­liuo­na – Jur­bar­kas. Pa­gal da­bar­ti­nį ad­mi­nist­ra­ci­nį pa­da­li­ji­mą pri­klau­so Jur­bar­ko ra­jo­nui, yra se­niū­ni­jos cen­tras. Iki XIX a. pra­džios ši vie­to­vė pri­klau­sė Ra­sei­nių pa­vie­tui, XIX–XX a. pra­džio­je – tai Ra­sei­nių, tai Kau­no ap­skri­tims.

XIX am­žiu­je, o taip pat kai ku­rių ty­ri­nė­to­jų ro­man­ti­kų ir XX a., Rau­do­nės įkūri­mas bu­vo pri­ski­ria­mas Hen­ri­kui Ba­va­rie­čiui, vo­kie­čių im­pe­ra­to­riaus Liud­vi­ko gi­mi­nai­čiui, ku­ris 1337 m. va­do­va­vo ka­riuo­me­nei kry­žiaus žy­gy­je, su­reng­ta­me kry­žiuo­čių or­di­no ma­gist­ro Te­odo­ri­ko Al­ten­bur­gie­čio, puo­lant Že­mai­ti­ją. Tuo me­tu že­miau Ve­liuo­nos, ant kal­no, bu­vu­si pa­sta­ty­ta pi­lis su 15 sieks­nių aukš­čio bokš­tu. Pi­lis pa­va­din­ta Hen­ryk-Ba­y­ern var­du. Šią pi­lį Hen­ri­kas Ba­va­rie­tis par­da­vęs or­di­no ma­gist­rui Te­odo­ri­kui, ku­ris 1337 m. ga­vęs iš im­pe­ra­to­riaus Liud­vi­ko raš­tą val­dy­ti Že­mai­ti­ją. Te­odo­ri­ko Al­ten­bur­gie­čio vals­ty­bės sos­ti­nė ir tu­rė­ju­si bū­ti Hen­ryk–Ba­y­ern, ar­ba Ba­va­ri­jos pi­lis. Ka­dan­gi pi­lis bu­vu­si mū­ry­ta iš rau­do­nų ply­tų, že­mai­čiai ją pa­va­di­nę Rau­do­ne. Šią pi­lį štur­ma­vęs Ge­di­mi­nas ir prie jos bu­vęs nu­kau­tas ri­te­rio Ti­le­ma­no von Zum­pa­ko. Pi­lis li­ku­si ne­pa­im­ta. Ta­čiau ne­tru­kus ją lie­tu­viai pa­ė­mė, va­do­vau­ja­mi vy­riau­sio­jo Ge­di­mi­no sū­naus Mant­vy­do. 1343 m. kry­žiuo­čiai pi­lį vėl at­si­ė­mę. Tų ka­rų me­tu, ma­tyt, pi­lis bu­vo su­griau­ta, nes „vė­liau ki­tas kry­žiuo­čių or­di­no ma­gist­ras Lu­dol­fas Köni­gas su Olan­di­jos gra­fu Vil­hel­mu Rau­do­nės ir Ve­liuo­nos apy­lin­kė­se pa­sta­tė an­trą Ba­jer­bur­go pi­lį, ku­rią 1381 m. ap­grio­vė Jo­gai­los, Kęs­tu­čio, Vy­tau­to ir Ka­ri­bu­to ka­riuo­me­nė“. Pi­lis ga­lu­ti­nai su­nai­kin­ta 1384 m. Spė­ja­ma, kad tos pi­lies li­ku­čių yra  da­bar­ti­niuo­se Rau­do­nės rū­muo­se, ku­rie  pa­sta­ty­ti apie 1600 m.

Ankstyvoji Raudonės ir jos apylinkių praeitis

1. Raudonėnų piliakalnis ir kapinynas ir ankstyvieji apylinkės gyventojai.

Archeologiniai tyrimai bei šiandien Raudonės apylinkėse išlikusių senųjų archeologinių paminklų liekanos (Raudonėnų piliakalnis ir Raudonėnų kapinynas) rodo gyventojų įsikūrimą šioje vietovėje jau senajame geležies amžiuje. Jie priskiriami Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealui. Tarp 34 žinomų šios kultūros kapinynų, išsamiai tyrinėti du Panemunės regiono kapinynai – Seredžiaus ir Raudonėnų. 

Pirmieji šios kultūros žmonių palaidojimai žinomi jau nuo I a. po Kr. pradžios. 1975 m. archeologas Eugenijus Jovaiša ištyrė smarkiai tuomet ardomą Raudonėnų kapinyną, buvusį šalia Raudonėnų kaimo kapinių iš pietų pusės. Pradėjus kapinyno teritorijoje kasti smėlį, suardytuose kapuose rasta žirgo aprangos reikmenų (tarp kitų į Lietuvos muziejus pateko čia rasti: žalvarinė įvija ir dvi geležinės diržo sagtys, 4 geležinės balno kilpos, 2 žąsliai ir žalvarinė įvija). Šie ir kiti radiniai, tokie, kaip ornamentuoti žalvariniai žirgo karčių įvijai ar gintarinis karoliukas parodė čia buvus X-XIII a. kapus su žirgais. 

Raudonė Krišpinų Kiršenšteinų laikais

1. XVI a. LDK miško verslų svarba Raudonės raidai.

Tikėtina, jog dėl kryžiuočių karo žygių XIV a. pab.-pačioje XV a. pr. buvusios Raudonės apylinkės gyvenvietės sunyko, dauguma gyventojų išsikėlė iš šių teritorijų, virtusių vadinamąja dykra. Tokios dykros teritoriją (šiaurės rytuose) padeda nustatyti apytikrė griauzdų linijų (priešui sulaikyti skirtos medžių užvartos (griauzdos)) lokalizacija. Nuo XIV a. vid. užvartos saugojo kraštą nuo priešų niokojimų. Jų sistema buvo gana sudėtinga, jos sudarė ne tik liniją, bet ir galėjo apsupti kaimus su laukais. Tokia griauzdų teritorija XV a. pr. siekė apie 100 km. ir tęsėsi nuo Jūros aukštupio iki Dubysos. Rytinė dalis, į kurią pateko ir Raudonės apylinkės, galėjo būti sukirsta XIV a. septintajame deš., kai kryžiuočiai užėmė Pieštvės ir Veliuonos pilis. 1420 m. ginče dėl Žemaitijos ribų tarp Ordino ir LDK tarpininkavęs imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sieną išvedė Raudonės upeliu ir toliau į šiaurės vakarus palei pagrindinę užvartų liniją (5 mylios nuo Nemuno). Ši linija iš esmės sutapo su šiaurės rytine dykros riba (nuo Veliuonos buvo apie 45 km.). Taigi Raudonės apylinkės XV a. pr., atrodo, pateko į vadinamos dykros teritoriją. Po 1422 m. Melno taikos sutarties Žemaitijai galutinai atitekus LDK, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausę Raudonės valdos tapo Veliuonos pavieto dalimi.

Kol kas nėra žinių apie Raudonės apylinkių praeitį XV-XVI a. pirmoje pusėje. Archeologiniai Raudonės pilies tyrimai atskleidė, kad pilis buvo pastatyta jau apgyvendintoje vietoje, o iki mūrinių rūmų susidariusiame kultūriniame sluoksnyje rasta XV a. puodo šukė. Greičiausiai gyvenimo Raudonės apylinkėse atsigavimą reiktų siekti su paspartėjusiais girių kirtimo ir vidinių žemių kolonizavimo procesais po 1422 m. Melno taikos sutarties su Vokiečių ordinu pasirašymo. Sprendžiant pagal 1559 m. Grigo Valavičiaus įvykdytą LDK girių surašymą, kaip tik tarp Raudonės ir Mituvos upių buvo viena turtingesnių Veliuonos giria, kuri apėmė 9 mylias ilgio ir 5 mylias pločio. 

Raudonės savininkai Olendzkiai

Krišpinai Kiršenšteinai pagal vyrišką liniją Raudonę valdė apie 140 metų – nuo XVI a. 7-o deš. iki 1704 m. (Vitebsko vaivados Andriaus Kazimiero Krišpino Kiršenšteino mirties). Iki 1751 m. Raudonė priklausė Krišpinų Kiršenšteinų pavardę turėjusiai Konstancijai Pakošienei, Sologubienei. Per Konstancijos dukrą Prancišką, Raudonė perėjo į Olendzkių giminės rankas.

Apie septyniasdešimt metų, nuo apie 1730 m., kuomet už Olendzkio ištekėjo Pranciška Pakošaitė, iki 1803 m. Raudonės savininkai buvo iš Palenkės kilusi Olendzkių („Rawicz" herbas) giminė. Palenkė nuo XV a. priklausė LDK, o XVI a. Olendzkių atstovai buvo tarp tų Palenkės bajorų, kurie labai entuziastingai rėmė Palenkės prijungimą prie Lenkijos, apskritai LDK uniją su Lenkija. Tačiau vienas iš XVI a. giminės atstovų – Bransko seniūnas ir Platelių tijūnas Žemaitijoje Jonušas Olenzdkis pradėjo lietuviškąją ir kalvinistinę giminės šaką.

Kaip tik vienas iš jo palikuonių Steponas Olendzkis (1703-1771 m.) buvo pirmasis Raudonės savininkas Olendzkių giminėje. Tai buvo neeilinė figūra: Volkovysko maršalka, LDK kariuomenės pulkininkas, LDK arklidininkas, dažnas pasiuntinys į seimus. Kaip tik viename seimų 1738 m. iškėlė savo privatų reikalą – apskundė didiką Jeronimą Radvilą niokojantį jam įkeistas savo valdas. Nors bylinėtis su įtakinguoju Radvila sekėsi sunkiai, iki gyvenimo pabaigos S. Olendzkis liko Radvilų priešininku. Tai kartu suartino jį su „familijos" vadovu LDK, kunigaikščiu Mykolu Čartorickiu. Dėl šių ryšių S. Olendzkis tapo Sanislovo Augusto Poniatovskio šalininku ir vienu aktyviausiu jo išrinkimo Respublikos valdovu rėmėju. 1764 m. už nuopelnus valdovui ir „familijai", Raudonės savininkas gavo svarbiausias savo karjeroje LDK arklidininko pareigybes, o 1765 m. tapo vienu pirmųjų valstybėje asmenų apdovanotų Šv. Stanislovo ordinu.

Pokylis XVII a. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Šventė Raudonės pilyje

pokylis1Pokylio reikšmė XVII a. LDK diduomenės dvaro gyvenime

Nuo XVI a. pab., o ypatingai XVII a., dėl sustiprėjusių klientelinių santykių, LDK labai išaugo diduomenės rezidencinių dvarų (architektūrine prasme – dvaro, rūmų, pilies statiniai, institucine – dvaras) reikšmė. Lygiai kaip valdovo dvaras Abiejų Tautų Respublikos (toliau –ATR) sostinėse (Varšuvoje ar Vilniuje), taip diduomenės pagrindiniai dvarai provincijoje, tapo svarbiausiais politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo centrais. Rezidencijose, pagal galimybes, dažniau lankėsi dvaro savininkas su šeima. Didiko žmona ir vaikai tokiame dvare su pertraukomis gyveno dar ilgiau. Instituciniu atžvilgiu rezidencija tapdavo pagrindine dvariškių telkimo ir dvaro funkcionavimo vieta. Čia nuolat gyveno valdos administratoriai ir pareigūnai, su savininku atvykdavo jo dvaras (pradedant algas gaunančiais dvarų vadovais – maršalkomis, baigiant eiliniais dvariškiais, tarnais). Savininkui išvykus, rezidencijoje likdavo valdos pareigūnai, o pasilikusią savininko žmoną su vaikais aptarnaudavo jų dvariškiai.

Rezidenciniai dvarai buvo puiki gyvenimo mokykla vietos bajorijos vaikams. Ypatingai rezidencijos gyvenimas suintensyvėdavo į rūmus atvykus savininkui. Tuomet į dvarą plūdo vietos ir įvairiais klienteliniais ryšiais su savininku susijusi bajorija, čia lankėsi diduomenės atstovai, užsienio svečiai, pvz., diplomatai, kviestiniai užsienio ar vietos menininkai bei amatininkai. Taip pat svečiavosi dvasininkai, vienuolynų viršininkai, miestų savivaldos pareigūnai.

Raudonė XIX a.

1. Raudonės savininkas kunigaikštis Platonas Zubovas

Beveik dvidešimt metų Raudonė priklausė Rusijos valstybės veikėjui Platonui Zubovui (1767-1822). Kilęs iš vidutinių Rusijos dvarininkų, vos 22 metų tapo Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritu. „Favoritizmas" - tai XVIII a. absoliutinės monarchijos valstybėje susiformavusi dubliuojanti, neformali valdymo sistema. Favoritas, kaip taisyklė palaikė glaudžius asmeninius ryšius su valdovu (nebūtinai buvo meilužis), kurio dėka gaudavo neribotos valdžios dalį. Jo padėties neapibrėžė rašytiniai įstatymai numatantys pareigų užėmimo tvarką, todėl šių asmenų padėtis visada buvo labai nestabili. Neigiamai P. Zubovo asmenybę vertinantys istorikai teigė, kad šis asmuo neturėjo jokių talentų ir gabumų, nebent amžininkų pastebėtą jo turėtą labai gerą atmintį, kuria naudojosi, kai pateikdavo žymių žmonių mintis, kaip savo. Savo aukšta padėtimi jis neva naudojosi vien dėl asmeninių, praturtėjimo priežasčių. Kaip rodo naujesni tyrimai ir turimi istoriniai šaltiniai, ši istorinė asmenybė iš tiesų buvo ganėtinai kontraversiška, pasižymėjo tiek neigiamomis, tiek ir teigiamomis savybėmis, pav. kultūros, švietimo mecenavimu.

Ištraukos iš de Faria e Kastro šeimos rankraščių

13-sofija-platonova-kaisarovaSo­fi­ja Pla­to­nov­na Kai­sa­ro­va (pir­mo­ji san­tuo­ka su ba­ro­nu Kar­lu Kar­lo­vi­čium Pirch)

So­fi­ja Pla­to­nov­na Kai­sa­ro­va gi­mė 1800 m. spa­lio 3 d. Ru­en­ta­lio pi­ly­je Kur­še, tė­vo ku­ni­gaikš­čio Pla­to­no Alek­san­dro­vi­čiaus Zu­bo­vo re­zi­den­ci­jo­je. Vai­kys­tę ir jau­nys­tę ji pra­lei­do tai Ru­en­ta­lio dva­re, tai Pe­ter­bur­ge. Taip pat daž­nai ap­si­lanky­da­vo ji ir Rau­do­nė­je, dva­re ant Ne­mu­no kran­to, ku­rį ku­ni­gaikš­tis Zu­bo­vas pir­ko 1803 me­tais.

Kar­tą Pe­ter­bur­ge, ba­ro­nie­nės Ro­zen (Ro­zen-Pre­ob­ra­žens­ko pul­ko va­do žmo­na) na­muo­se, So­fi­ja Pla­to­nov­na su­si­pa­ži­no su jau­nu šio pul­ko ka­ri­nin­ku ba­ro­nu Kar­lu Kar­lo­vi­čiu­mi Pirch, 1812 m. ka­ro – Kul­mo ir Pa­ry­žiaus 1814 m. kam­pa­ni­jos – da­ly­viu. Ne­tru­kus, 1816 m., So­fi­ja Pla­to­nov­na iš­te­kė­jo už ba­ro­no Pirch’o, o ku­ni­gaikš­tis Zu­bo­vas kaip krai­tį So­fi­jai Pla­to­nov­nai ati­da­vė Rau­do­nės pi­lį ir dva­rą. Bet po ke­le­to me­tų, 1822 m., ba­ro­nas Pirch, bū­da­mas jau ge­ne­ral­ma­jo­ras ir Pre­ob­ra­žens­ko pul­ko va­das, mi­rė.

Po vy­ro mir­ties So­fi­ja Pla­to­nov­na ėmė vis daž­niau lan­ky­tis Rau­do­nė­je, ku­ri jai la­bai pa­ti­ko. 1840-ai­siais ji an­trą kar­tą iš­te­kė­jo už se­na­to­riaus P. S. Kai­sa­ro­vo, bet la­bai grei­tai su juo iš­si­sky­rė. 1844 m. So­fi­ja Pla­to­nov­na ap­si­gy­ve­no Rau­do­nė­je ir čia be­veik ne­iš­vyk­da­ma pra­gy­ve­no iki pat mir­ties. Tuo me­tu pi­lis, po gais­rų vir­tu­si griu­vė­siais, bu­vo ne­gy­ve­na­ma. So­fi­ja Pla­to­nov­na ap­si­gy­ve­no di­de­liuo­se me­di­niuo­se po­nų na­muo­se, ku­rie sto­vė­jo tarp so­dy­bos ir par­ko, sie­kian­čio pa­čią pi­lį. So­fi­ja Pla­to­nov­na įve­dė griež­tas eti­ke­to tai­syk­les ir tu­rė­jo di­de­lį au­to­ri­te­tą tarp sa­vo gi­mi­nių ir vie­tos vi­suo­me­nė­je. Gu­ber­na­to­riai ir vie­tos pa­rei­gū­nai lai­kė pa­rei­ga pa­da­ry­ti vie­ną pir­mų­jų vi­zi­tų įta­kin­gai dva­ri­nin­kei, tu­rin­čiai pla­čius ry­šius Pe­ter­bur­ge. So­fi­ją Pla­to­nov­ną di­džiai ger­bė ir len­kai dva­ri­nin­kai. Po 1863 m. su­ki­li­mo daug kai­my­nų len­kų, bi­jo­da­mi ru­sų bau­džia­mų­jų bū­rių rep­re­si­jų, kreip­da­vo­si į So­fi­ją Pla­to­nov­ną pa­gal­bos, at­vež­da­vo sau­go­ti sa­vo ver­ty­bes.

Raudonės miestelio atsiradimas

10-herbasRau­do­nė ir se­na, ir vi­sai jau­na. Se­na pi­lis, jau per ke­tu­ris šim­tus me­tų per­ko­pu­si (po jos mū­rais – dar se­nes­nės pi­lies lie­ka­nos), se­ni ap­lin­ki­niai kai­mai įdo­miais pa­va­di­ni­mais: Pup­kai­mis, Pa­re­viai, Rau­do­nė­nai, Ba­lan­džiai, o mies­te­lis vi­sai jau­nas.

Jis at­si­ra­do ta­da, kai ėmė nyk­ti Rau­do­nės dva­ras, ka­dai­se, Pla­to­no Zu­bo­vo duk­ters So­fi­jos von Pirch-Kai­sa­ro­vos val­dy­mo lai­kais, bu­vęs di­džiu­lis (tri­kam­pis smil­tai­nio her­bas mū­sų Raudonės mu­zie­jė­ly­je pri­klau­so bū­tent ba­ro­nų von Pirch gi­mi­nei).

Pa­gal So­fi­jos Kai­sa­ro­vos tes­ta­mentą Rau­do­nė – pi­lis ir dva­ras – ati­te­ko jos anū­kei, ir­gi So­fi­jai, bei jos vy­rui por­tu­ga­lui Juo­zui Kar­lui de Fa­ria e Kast­ro. So­fi­ja mi­rė, kai vie­nin­te­lis jų sū­nus Juo­zas te­bu­vo de­šimt­me­tis ber­niu­kas. 1898 m. tur­tas per­ėjo jo nuo­sa­vy­bėn. Jis bai­gė Sankt Pe­ter­bur­ge tei­sės li­cė­jų ir grį­žo Rau­do­nėn ūki­nin­kau­ti. Tė­vas mi­rė 1910 m. Jau anks­tes­niais lai­kais pi­lies res­tau­ra­vi­mui bu­vo im­ta pa­sko­lų, o 1903 m. vėl at­lik­tas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu šei­mi­nin­kai pa­si­trau­kė į Ru­si­jos gi­lu­mą, o 1920 m. grį­žę ra­do pi­lį ir ūkį ka­ro nu­siaub­tą. Sko­los gi ne­bu­vo „nu­brauk­tos“. Tu­rim jo, vos tik grį­žu­sio, siųs­tą at­vi­ru­ką jau­niau­siam sū­nui Alek­san­drui – su Ne­mu­no kran­ti­nės Kau­ne vaiz­du, lyg ir ra­mi­nan­tį, bet ir grau­do­ką. Tai bū­ta švel­naus bū­do, in­te­li­gen­tiš­ko žmo­gaus, ku­rį vi­są gy­ve­ni­mą slė­gė sko­lų naš­ta. Bū­ta rim­tų pa­stan­gų ją nu­si­mes­ti, at­kur­ti ūkį – ir kar­tu su­ge­bė­ji­mo žmo­niš­kai su­gy­ven­ti su ap­lin­ki­niais ūki­nin­kais, ben­drau­ti su švie­siais žmo­nė­mis. No­rė­da­mas gau­ti di­des­nių pa­ja­mų, 1924 m. jis įren­gia pui­kų ma­lū­ną ūki­nia­me pa­sta­te gre­ta pi­lies, sta­ty­ta­me dar S. Kai­sa­ro­vos; au­gi­na­ma daug cuk­ri­nių run­ke­lių, per­ka­ma ge­rų že­mės ūkio ma­ši­nų. Sko­los ne ma­žė­ja, bet au­ga. Kaip pa­sa­ko­ja jį pa­ži­no­ję tų lai­kų žmo­nės, jis gal per daug pa­si­ti­kė­jo sa­vo pa­dė­jė­jų są­ži­nin­gu­mu (tie pra­lo­bo, įsi­gi­jo gar­lai­vius ir dva­re­lius, o Kas­te­riui te­ko ruoš­tis tur­to par­da­vi­mui). Kas­te­riu žmo­nės jį va­di­no ta­da ir da­bar te­be­va­di­na.

Raudonės parkas

parkasŽi­no­da­mi, jog Rau­do­nės pi­lis bu­vo sta­to­ma kaip Kriš­pi­no Kir­šeinš­tei­no re­zi­den­ci­ja XVI a. ant­ro­je pu­sė­je, ma­tyt, tu­rė­tu­me tam lai­ko­tar­piui pri­skir­ti ir par­ko užuo­maz­gą. Juk pi­lis bu­vo sta­to­ma ją su­pan­čio­je ap­lin­ko­je, ir ta gam­ti­nė ap­lin­ka tu­rė­jo bū­ti for­muo­ja­ma pa­gal to me­to prag­ma­ti­nius bei es­te­ti­nius rei­ka­la­vi­mus. Ta­da Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je ir Len­ki­jo­je, o taip pat ki­tuo­se kai­my­ni­niuo­se kraš­tuo­se par­kų jau bu­vo. Ne­ga­lė­jo bū­ti iš­im­tis ir Rau­do­nės dva­ras. Koks bu­vo par­kas, tik­rų ži­nių nė­ra. Pir­mo­sios mums ži­no­mos užuo­mi­nos apie Rau­do­nės par­ką ga­na vė­ly­vos – XVIII a. pra­džia. 1717 m. pa­mi­nė­tas čia bu­vęs ita­liš­kas so­das. Tas ita­liš­kas par­kas (so­das) tu­rė­jo eg­zis­tuo­ti jau iš se­niau, gal­būt nuo to lai­ko, kai bu­vo sta­to­mi pi­lies rū­mai. Ita­liš­kų par­kų pra­džios kaip tik rei­kia ieš­ko­ti Re­ne­san­so epo­cho­je, XVI a., bū­tent ta­da, kai bu­vo sta­to­mi rū­mai. Kriš­pi­nas Kir­šeinš­tei­nas, pre­kiau­da­mas miš­ko me­džia­ga, bu­vo­da­mas Dan­ci­ge ir ki­to­se vie­to­se, pa­lai­ky­da­mas kon­tak­tus su ka­ra­liaus dva­ru, tu­rė­jo bū­ti pui­kiai su­si­pa­ži­nęs su Va­ka­rų idė­jo­mis bei nau­jau­siais pa­sie­ki­mais ir sti­liaus rei­ka­la­vi­mais re­zi­den­ci­jų sta­ty­boms, o kar­tu ir par­ko kū­ri­mo sri­ty­je, nes kaip tik sta­tė­si re­zi­den­ci­ją.

Ka­dan­gi XVI a. ant­ro­je pu­sė­je pir­miau­sia bu­vo pa­sta­ty­tas pie­ti­nis pi­lies kor­pu­sas ir kiek vė­liau šiau­ri­nis, ma­tyt, cen­tri­nė par­ko kom­po­zi­ci­jos ašis tu­rė­jo ves­ti į pie­ti­nio, gy­ve­na­mo­jo kor­pu­so vi­du­rį, šiuo at­ve­ju į di­dį­jį bokš­tą. Gal­būt vaiz­din­gas re­gi­nys į Ne­mu­ną, šlai­to nuo­ly­dis su­da­rė re­a­lias ga­li­my­bes prieš bokš­tą ir ap­link pi­lį esan­čią te­ri­to­ri­ją su­kom­po­nuo­ti at­si­žvel­giant į sti­liaus rei­ka­la­vi­mą: ašies cen­tre do­mi­nuo­jant rū­mams su bokš­tu, ku­ria­mos te­ra­sos, laip­tai ir pan. Te­ra­sų po­bū­džio nuo­ly­dis į piet­va­ka­rius nuo pi­lies dar pa­ste­bi­mas. Spė­ja­ma, kad čia bu­vęs ir pa­grin­di­nis ke­lias į pi­lį, ka­dan­gi pi­lies var­tai bu­vę va­ka­ri­nė­je sie­no­je. Dar vie­na kom­po­zi­ci­nė ašis nuo rū­mų, t.y. nuo ūkio tiks­lams iš pra­džiųsta­ty­to šiau­ri­nio kor­pu­so, ve­dė į šiau­rę, į pa­li­var­ką. Ša­lia tos ašies, už rū­mų ir ūki­nės pa­skir­ties šiau­ri­nio kor­pu­so, abie­jo­se ke­lio, ve­dan­čio į pa­li­var­ką, pu­sė­se ga­lė­jo bū­ti su­kom­po­nuo­tas si­met­riš­kas so­das ir gė­ly­nai.

Raudonės malūnas

raudones-malunasKaip ir kiek­vie­nas dva­ras, taip ir Rau­do­nė tu­rė­jo sa­vo ma­lū­ną. Nors 1711 m. in­ven­to­riu­je ma­lū­nas ir ne­mi­ni­mas, ta­čiau ne­tru­kus jis at­si­ran­da. 1711 m. pa­mi­nė­ta, jog iš­ėjus pro pi­lies var­tus ir ei­nant į pa­li­var­ką (bu­vu­sį į šiau­rę nuo pi­lies) de­ši­nė­je pu­sė­je bu­vo ra­ti­nė, o to­liau ūkio pa­sta­tai.

1717 m. pa­mi­nė­ta, kad Rau­do­nė­je be pi­lies yra kar­če­ma ir ma­lū­nas. Nors ir pa­sa­ky­ta, kad ma­lū­nas ir kar­če­ma yra prie pat pi­lies („pod sa­mym zam­kiem“), gal­būt tu­rė­tu­me su­pras­ti, jog ma­lū­nas bu­vo ne­la­bai to­li nuo pi­lies, prie pa­li­var­ko, nes ten pat mi­ni­mi ir pa­li­var­ko pa­sta­tai. Tik­riau­siai ma­lū­nas bu­vo ant Rau­do­nės upe­lio, ta­čiau iki mū­sų die­nų ne­iš­li­ko. 1842 m. S. Kai­sa­­ro­vai for­ma­liai nu­per­kant dva­rą pa­mi­nė­ti ke­li ma­lū­nai, ta­čiau kon­kre­ti jų vie­ta ne­nu­ro­dy­ta. 1859 m. ma­lū­nas mi­ni­mas ir Rau­do­nė­je.

Da­bar eg­zis­tuo­jan­čio ma­lū­no is­to­ri­ja XVI­II a. pra­džios ne­sie­kia. Šis ma­lū­nas sa­vo ar­chi­tek­tū­ros for­mo­mis ne­si­ski­ria nuo pi­lies ir aiš­kiai yra to pa­ties au­to­riaus, ku­ris re­konst­ra­vo pi­lį, kū­ri­nys. Kaip ir pi­lies, taip ir ma­lū­no au­to­riu­mi rei­kė­tų  lai­ky­ti ar­chi­tek­tą Šte­ge­ma­ną.

Tas pa­sta­tas, ma­tyt, bu­vo pra­dė­tas sta­ty­ti apie 1860 m. 1875–1876 m. Na­po­le­o­no Or­dos pie­ši­ny­je to pa­sta­to kam­pas jau nu­pieš­tas. Va­di­na­si, jo sie­nos jau bu­vo pa­sta­ty­tos, ta­čiau ka­žin ar jis bu­vo įreng­tas, nes tuo me­tu ne­bu­vo įreng­ta ir pi­lis. Dva­ro sa­vi­nin­kė S. Kai­sa­ro­va dar te­be­gy­ve­no me­di­nia­me na­me, sto­vin­čia­me šiau­ri­nia­me par­ko pa­kraš­ty­je. Tas na­mas drau­ge su vi­su Kai­sa­ro­vos tur­tu su­de­gė 1877 m. Jei­gu jau dva­ro sa­vi­nin­kė gy­ve­no ne pi­ly­je ir jei­gu bū­tų bu­vęs įreng­tas da­bar­ti­nio ma­lū­no pa­sta­tas, tai ji bū­tų ga­lė­ju­si ja­me ap­si­gy­ven­ti, ka­dan­gi tas pa­sta­tas bu­vo pa­sta­ty­tas ne ma­lū­nui, o dva­ro ūkio rei­ka­lams – tar­nų gy­ve­na­mo­sioms pa­tal­poms, ra­ti­nei, ar­kli­dei. Vi­dus, ma­tyt, įreng­tas po 1877 me­tų. Dar po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ta­me pa­sta­te bu­vo gy­ve­na­ma, sto­vė­jo Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro žir­gai, ka­rie­tos ir ve­ži­mai, kai ku­rio­se pa­tal­po­se bu­vo pi­la­mi ja­vai. Pas­ta­rą­jį fak­tą mi­nė­jo ir se­nas vie­tos gy­ven­to­jas Jo­nas Stir­bys, gy­ve­nęs Rau­do­nė­je nuo ma­žens. Tai, kad pa­sta­tas bu­vo skir­tas ne ma­lū­nui, pa­tvir­ti­na ir vė­les­ni ar­chy­vi­niai do­ku­men­tai.

Raudonės mokykla

33-paskutinis-skambutis-1981Lie­tu­vo­je yra de­vy­nios Rau­do­nės, dar de­šim­ta – Rau­do­nė­lė, bet tik­tai vie­no­je, mū­sų Rau­do­nė­je, te­bes­to­vi XVI am­žiaus re­ne­san­si­nė pi­lis, o to­je pi­ly­je – Rau­do­nės mo­kyk­la.

Iš­ta­kos. Val­di­nė pra­džios mo­kyk­la Rau­do­nė­je įsteig­ta 1865 me­tais, ca­rų val­dy­mo lai­kais. Mat pa­grin­di­nis vaid­muo Lie­tu­vos ru­si­ni­mo pro­gra­mo­je tu­rė­jo tek­ti mo­kyk­lai, ypač pra­di­nei. Tai bu­vo įpras­ti­nė ru­siš­ka liau­dies mo­kyk­la – tri­me­tė, dės­to­mo­ji kal­ba – ru­sų, mo­ky­to­jai – ru­sai, lie­tu­viš­kai kal­bė­ti draus­ta, baus­ta už tai – ,,gė­dos len­ta” po kak­lu, ne­šio­si tol, kol už­si­mir­šęs su­šneks ki­tas… To­kia mo­kyk­la Rau­do­nė­je vei­kė iki Di­džio­jo ka­ro (bu­vo toks ge­ras Pirmo pa­sau­li­nio ka­ro pa­va­di­ni­mas žmo­nių kal­bo­je). Tie­sa, 1905–1908 m., jau at­ga­vus lie­tu­viš­ką spau­dą, čia dir­bo lie­tu­vis mo­ky­to­jas Jo­nas Mi­siu­re­vi­čius. Po jo – vėl mo­ky­to­jai, ne­mo­kan­tys lie­tu­viš­kai. O dve­jus me­tus (1914–1916) Rau­do­nė­je mo­kyk­la bu­vo vi­sai už­da­ry­ta.

Vo­kie­ti­ja už­ėmė Lie­tu­vą 1915 m. va­sa­rą ir oku­pa­vus iš­lai­kė iki 1918 m. ru­dens. Tuos tre­jus me­tus Lie­tu­vos švie­ti­mą tvar­kė vo­kie­čių ka­ri­nė va­do­vy­bė. Mo­kyk­lo­se ru­sų kal­bą ir ru­siš­kus va­do­vė­lius var­to­ti bu­vo už­draus­ta 1915 m. spa­lio 27 d., dės­to­mą­ja kal­ba pa­skelb­ta gim­to­ji. Vo­kie­čiai or­ga­ni­za­vo mo­ky­to­jų kur­sus, ži­no­ma, sa­vais tiks­lais. To­kius kur­sus Kau­ne bai­gęs Pra­nas Štu­las iš Ka­niū­kų kai­mo pra­dė­jo dirb­ti vėl at­si­da­riu­sio­je Rau­do­nės pra­džios mo­kyk­lo­je (1916–1918 m.). I sky­riu­je mo­ky­ta ti­ky­bos, kal­bos (lie­tu­vių ir vo­kie­čių), arit­me­ti­kos, dai­na­vi­mo, gim­nas­ti­kos; II ir III sky­riu­ose – dar is­to­ri­jos, ge­og­ra­fi­jos, gam­tos m., pai­šy­bos, rank­dar­bių, dar­ži­nin­kys­tės (bū­ti­nai!). Tai lie­tu­viš­kos mo­kyk­los Rau­do­nė­je pra­džia.

Raudonės bažnyčia

baznycia62 km nuo vys­ku­pi­jos cen­tro Kau­no, de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te įsi­kū­ręs Rau­do­nės mies­te­lis ir pa­ra­pi­ja.

Iki de­ka­na­to cen­tro Jur­bar­ke – 25 km. Rau­do­nės baž­ny­čia sto­vi 200 m į šiau­rę nuo Rau­do­nės pi­lies – baž­ny­čios fun­da­to­riaus Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro re­zi­den­ci­jos – bu­vu­sio dva­ro pa­grin­di­nių rū­mų. Pa­ra­pi­ja įkur­ta 1932 me­tais.Tai vie­na jau­niau­sių Lie­tu­vos baž­ny­čių. Ti­kin­tie­ji vyk­da­vo mels­tis į Sta­kių, Ve­liuo­nos, kel­da­vo­si per Ne­mu­ną į Plokš­čių baž­ny­čias. 1932 m. pa­ra­pi­jos stei­gi­mo ko­mi­te­tui per­duo­da­mas pa­sta­tas kle­bo­nui gy­ven­ti. Šia­me na­me baž­ny­čios fun­da­to­rius de Fa­ria e Kast­ro (Rau­do­nės dva­ro šei­mi­nin­kas) sa­vo lė­šo­mis iki 1932 m. lap­kri­čio 12 d. ap­si­i­ma su­re­mon­tuo­ti vie­ną kam­ba­rį, 8x5 m, di­du­mo lai­ki­nai pa­mal­doms lai­ky­ti. Do­ku­men­tas pa­ra­šy­tas 1932 m. spa­lio 24 d. Rau­do­nė­je Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro, Rau­do­nės dva­ro šei­mi­nin­ko. Vi­sų pa­ra­pi­jie­čių ger­bia­mas ir iki šiol pri­si­me­na­mas. Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ati­da­vė že­mės ūkio tech­ni­kos san­dė­lį (da­bar­ti­nė baž­ny­čia), ku­me­ty­nės  pa­sta­tą (so­vie­ti­niais lai­kais na­cio­na­li­zuo­tas, pa­vers­tas grū­dų san­dė­liu),  že­mės (ku­ni­go ūkiui).

1932 m. spa­lio 25 d. Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jos ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas ga­vo pra­šy­mą, pa­si­ra­šy­tą stei­gia­mos Rau­do­nės R. K. pa­ra­pi­jos pa­ra­pi­jie­čių (Rau­do­nės vals­čius, Ra­sei­nių ap­skri­tis), kad bū­tų pa­skir­tas nau­jai stei­gia­mos Rau­do­nės R. K. pa­ra­pi­jos kle­bo­nas. Pa­ra­pi­jie­čiai pa­gei­da­vo Sta­kiuo­se kle­bo­nau­jan­čio ku­ni­go Preikš­to.

No­ri­mo ku­ni­go pa­ra­pi­jie­čiai ne­ga­vo. Baž­ny­čios ku­ra­to­riu­mi 1932 gruo­džio 7 d. bu­vo pa­skir­tas ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rus. /Rai­dė i pa­var­dė­je at­si­ra­do vė­les­niais me­tais/. „An­ta­nas Sy­rus, Cip­ri­jo­no sū­nus, gi­mė 1898 m. ko­vo 23 d. Saud­inin­kuo­se, Kel­mės vals­čiu­je, Ra­sei­nių ap­skri­ty­je, Ši­la­vos pa­ra­pi­jo­je. Krikš­ty­tas 1898 m. ko­vo 25 d. Au­go Pa­lan­go­je. Mo­kė­si Pa­lan­go­je nuo 1905 m. liau­dies mo­kyk­lo­je 3 me­tus, pas­kui 6 me­tus Pa­lan­gos gim­na­zi­jo­je iki 1914 me­tų. Se­mi­na­ri­jo­je (Tel­šių) mo­kė­si nuo 1918 m. iki 1923 m. ir tuo pat lai­ku lan­kė ben­drą­jį Te­olo­gi­jos-fi­lo­so­fi­jos „ruo­žą“ – 5 ir 6 se­mest­rą. Sub­dja­ko­nu pa­švęs­tas 25 d. va­sa­rio mėn. 1923 m. Ku­ni­gu – 10 bir­že­lio 1923 me­tais“ (duo­me­nys iš an­ke­tos „Ži­nios apie ku­ni­gą“).

Ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius, at­vy­kęs į Rau­do­nę, ra­do pra­dė­tą sta­ty­ti baž­ny­čios bokš­tą. Se­nie­ji mies­te­lio gy­ven­to­jai dar pri­si­me­na, kaip iš ap­lin­ki­nių lan­kų bu­vo ar­kliais ve­ža­mi ak­me­nys baž­ny­čios bokš­to pa­ma­tų sta­ty­bai. Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ati­da­vė baž­ny­čios kū­ri­mui mo­li­nį že­mės ūkio tech­ni­kos san­dė­lį, prie ku­rio bu­vo pri­sta­ty­tas var­pi­nės bokš­tas pie­ti­nia­me ga­le. Baž­ny­čia bu­vo ruo­šia­ma pa­ra­pi­jie­čių jė­go­mis ir pa­stan­go­mis. Se­na pa­ra­pi­jie­tė Ju­ze­fa Jo­cai­tie­nė pri­si­me­na, kad bu­vo ren­ka­mos au­kos baž­ny­čios įruo­ši­mui: „Dė­jo jau­nas ir se­nas, kiek kas ga­lė­jo. Mes dė­jom 15 li­tų. Tais lai­kais bu­vo „di­de­lis pi­ni­gas“.