Stasė Sutkaitytė-Gotautienė, g. 1908 m., gyv. Graužėnai, Raudonės seniūnija

APIE GRAU­ŽĖ­NŲ KAI­MĄ IR JO ŽMO­NES

Kai­mo pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo upe­lio pa­va­di­ni­mo Grau­žu­pys (įsi­grau­žęs į smė­lį), ku­ria­me se­niau net ly­de­kas gau­dy­da­vo. Pirmasis gy­ven­to­jas Grau­žė­nuo­se ap­si­gy­ve­no 18 šimt­me­ty­je, tai Jo­nas Sut­kai­tis, ku­rio šei­ma per bau­džia­vą į šias vie­tas per­si­kė­lė iš Ša­kių ra­jo­no.

Prie ca­ro Grau­žė­nų vai­kai ei­da­vo į „na­rod­ną“ mo­kyk­lą Ve­liuo­no­je. Vė­liau kai­mas sam­dy­da­vo mo­ky­to­ją, ku­ris pas ūki­nin­ką iš­bū­da­vo tiek sa­vai­čių, kiek ūki­nin­kas tu­rė­da­vo vai­kų (pa­vyz­džiui, 3 vai­kus – 3 sa­vai­tes). Į tą so­dy­bą rink­da­vo­si vi­so kai­mo vai­kai. Pir­mo­ji Grau­žė­nų kai­mo mo­ky­to­ja bu­vo Eu­ge­ni­ja Pui­šy­tė. Vė­liau mo­ky­to­ja­vo Juo­zas Orin­tas iš Ve­liuo­nos. 1923 m. įsi­kū­rė pir­mo­ji mo­kyk­la pas J. Ado­mai­tį. 1925 m. – pas A. Ge­ru­lai­tį, o 1929 m. – pas Kas­pa­rą Sut­kai­tį, S. Go­tau­tie­nės tė­vą; mo­ky­to­ja­vo A. Kriau­za. Iš K. Sut­kai­čio mo­kyk­la per­si­kė­lė į Ge­ru­lai­ty­nę, mo­ky­to­ja­vo J. Va­lai­tis. Apie 1939–1940 m. val­džia da­vė skly­pą di­de­lės mo­kyk­los sta­ty­bai Ma­ka­ry­nė­je, bet so­viet­me­čiu ji taip ir ne­bu­vo pa­sta­ty­ta.

Zofija Ročkaitė, g. 1925 m., gyv. Dubinskių k.

APIE JAU­NI­MĄ

Kad ti jau­ni­mo, vis­ tiek tuo­se kai­muo­se ir ta­da ne­ ka­ži kas bu­vo. O kas no­rė­da­vom, kur ko­kią gry­čią  di­des­nę pa­si­prašy­da­vom. Mu­zi­kan­tu­ką pa­gro­jo, su­sė­ję pa­šo­kom ir vis­kas, ne­si­skai­tė šven­tė. Tai va tik tiek, kad pa­si­links­min­da­vom. Ži­nai, vis tiek jau­ni bu­vom, no­rė­jom su­si­eit kur tai.

ŽAI­DI­MAI, BUR­TAI

Tai bur­tais, tai tą žie­dą kur jis yra pas ku­rį. O anie tu­ri at­spėt, tai pas kat­rą žie­de­lis. Tai jis gal­vo­ja gal, kad pas jū­sų, o kad jis pas ma­ne. Nu pas­kui jam tų bau­dų vis pri­siei­na, už­si­dir­ba.

Ogi tai tą žie­de­lį ve, kad jau ži­nai, i pas­kum gu­ži­nė­ji­mą, tą akis už­si­ri­šęs. Va­di­nas – „Pu­šies gau­dy­mas.“

Nu taip, tą vis žais­da­vom, pas­kui ran­kas ant nu­ga­ros už­de­di ir į pa­gal­vę įsi­kniau­bi. I ka­ži kas duo­da, kits jau su­duo­da per del­ną, tai at­spėk kat­ras. O ta­vo gal­va įkiš­ta į pa­gal­vę, tu tai ne­ma­tai. Na, jei at­spė­ja, tai tas ki­tas gu­las. Žai­di­mą va­di­nom – „Mie­gu­lis.“

Stasė Žemaitytė-Andriukaitienė, g. 1924 m. , gyv. Kaniūkų k., Raudonės seniūnija

APIE JUR­GĮ JAN­KŲ

Bai­giau ke­tur­kla­sę mo­kyk­lą Ka­niūkuo­se. Ma­no mo­ky­to­jas bu­vo ra­šy­to­jas Jur­gis Jan­kus. Šiuo me­tu jis gy­ve­na Ame­ri­ko­je. 1991 m. jis bu­vo at­va­žia­vęs pas mus į Rau­do­nė­nus ap­lan­ky­ti sa­vo mo­ki­nu­kų. Ta­da ma­no anū­kė Lo­re­ta už­si­ra­šė jo ad­re­są, ir 1992 m. aš pa­ra­šiau jam laiš­ką į Ame­ri­ką, pa­kvie­čiau į su­si­ti­ki­mą po 50 me­tų.

Su­si­ti­ki­mą su bu­vu­siu mo­ky­to­ju suor­ga­ni­za­vau sa­vo na­muo­se, bu­vo su­si­rin­kę 13 mo­ki­nių. Vė­liau iš Ame­ri­kos ga­vau laiš­ką, ku­ria­me Jur­gis Jan­kus ra­šė: “La­bai dė­kui Tau ir Ta­vie­siems už nak­vy­nę ir glo­bą, ku­rią iš­gy­ve­nau jū­sų na­muo­se. Ypa­tin­gai dė­kui už su­šau­ki­mą ma­no bu­vu­sių mo­ki­nu­kų ir vai­šes, ku­rios iš dan­gaus ne­nu­kri­to. Prieš po­rą die­nų iš­siun­čiau pluoš­tą fo­to­gra­fi­jų ir, jei­gu jos at­eis, la­bai pra­šau iš­da­lin­ti vi­siems, ku­rie to­se fo­to­gra­fi­jo­se yra (1992 10 12) .“

Veronika Bakšytė-Abromaitienė, g. 1920 m., gyv. Jurbarko r., Balandžių k.

PA­DA­VI­MAS APIE STA­KIŲ ŠV. AN­TA­NO BAŽ­NY­ČIĄ

Se­no­vė­je ar­klius ga­ny­da­vo nak­ti­mis. Tai at­si­ti­ko Sta­kiuo­se.  Mi­tu­vos lan­ko­se ga­nė ar­klius se­nas žmo­gus. Jį va­di­no Bra­ziu. Bra­zys, kar­tą be­ga­ny­da­mas, pa­ma­tė lie­po­je pa­veiks­lą. Ta­me pa­veiks­le bu­vo pa­vaiz­duo­tas Šv. An­ta­nas su Jė­zu­sė­liu ant ran­kų. Kū­di­kė­lis ran­koj lai­kė le­li­ją. Bra­zys la­bai nu­ste­bo, iš­si­ka­bi­no pa­veiks­lą iš me­džio ir ne­šė­si drau­gams pa­ro­dy­ti. Šie jam pa­ta­rė pa­veiks­lą pa­si­ka­bin­ti na­muo­se ir žiū­rė­ti, kas bus to­liau. Ki­tą nak­tį, pa­li­kęs pa­veiks­lą na­muo­se, Bra­zys vėl iš­ge­na ar­klius į lan­ką. Stai­ga ma­to, kad me­dy­je vėl ky­bo toks pat pa­veiks­las ir tuo­met pa­si­girs­ta dus­lus bal­sas:

– Sta­ty­kit čia Šv. An­ta­no baž­ny­čią.

Tą­syk žmo­gus pa­veiks­lo ne­ka­bi­no, o nu­va­žia­vo pas ku­ni­gą. Kai vis­ką jam pa­pa­sa­ko­jo, ku­ni­gas nu­spren­dė to bal­so pra­šy­mą įvyk­dy­ti. Vi­si Sta­kių pa­ra­pi­jie­čiai pri­si­dė­jo prie baž­ny­čios sta­ty­bos. Taip iki šiol ant Mi­tu­vos kran­to sto­vi Šv. An­ta­no baž­ny­čia.

Stasė Petraitytė-Rumšienė, g. 1916 m. Pasnietalio k., gyv. Jurbarko r., Ambručių k.

APIE AMB­RU­ČIŲ KAI­MO AT­SI­RA­DI­MĄ

Kiek kai­me čia bu­vo žmo­nių – tai vi­si Amb­ručiai. Po ka­ro no­rė­jo mus iš­kraus­tyt, ir aščia pa­si­li­kau ir gy­ve­nau vie­na. O po ka­ro tai nie­ko ne­li­ko, mies­te gy­ve­nom (Pas­nie­ta­ly), no­rė­jom sau, tai va, aš vie­na par­ėjau su sū­num, ei­da­vom žėb­ra­vo­ti. Nie­ko ne­tu­rė­jom: kar­vę at­ėmė vo­kie­čiai, kiau­les iš­šau­dė. Ši­tas kai­mas įsi­kū­rė maž­daug dar prieš tai, kai mes čia at­ėjom. Kai mes at­ėjom, ši­tas kai­mas jau bu­vo – Amb­rai­čiai.

APIE STA­KIŲ DVA­RI­NIN­KĄ

Sta­kiuo­se dva­ri­nin­kas bu­vo Dauk­ša, tai tuos dva­rus jis val­dė, o to po­no ne­at­si­me­nu.

Povilas Ročka, g. 1915 m., gyv. Jurbarko r., Ambručių k.

APIE STA­KIŲ BAŽ­NY­ČIĄ

Sta­kiuo­se, baž­ny­čio­je, ro­dos, i Tu­mas-Vaiž­gan­tas kle­bo­na­vo. Jis pa­si­ro­dė la­bai veik­lus, sa­ko, ūki­nin­kais la­bai rū­pi­no­si. Ten jis pri­ve­žė trą­šų, to­kią ko­o­pe­ra­ci­ją su­tvė­rė. Tai, reiš­kia, la­bai veik­lą smar­kiai pa­kė­lė. Nu, čia anks­čiau bu­vo kop­ly­čia, tik­tai ir ten, ap­link tą kop­ly­čią, bu­vo ka­pi­nės, lai­do­jo žmo­nes ap­lin­kui. Tai pas­kiau jau, kai pa­sta­tė nau­ją baž­ny­čią, tai per­kė­lė ka­pi­nes kiek to­liau, o dar tu­riu pa­sa­kyt, kad čia, baž­ny­čios sta­ty­boj, ma­no pro­se­ne­lis da­ly­va­vo. Jis bu­vo sta­ty­bi­ninks. Ir jis pa­si­žy­mė­jo kaip  ge­ras sta­ty­bi­ninks. 

Po­nas čia Za­lec­kis bu­vo, Pas­nie­ta­lio dva­ro po­nas. Te, už Sta­kių, bu­vo to­kia po­nia Strans­kai­tė – ne­ve­dus to­kia, se­na len­kė, nu jau ir pas­kui tie po­nai su­gal­vo­jo, kad reik baž­ny­čią pa­sta­ty­ti. Kad i ne teip mand­niai, tai ji sta­ty­ta 1888 me­tais. Nu i ma­no pro­se­ne­lį pa­sky­rė per­sta­tyt tą baž­ny­čią. Za­lec­kis pa­re­ko­men­da­vo Roč­ką My­ko­lą, kad jis sta­ty­tų. Nu i sta­tė. Pa­sta­tė per du me­tus me­di­nę baž­ny­čią. Pa­sa­ko­jo ma­no tė­vas, kad bu­vo 16-os me­tų, kai se­ne­lis te dir­bo, tai jau val­gyt vežda­vo jam į Sta­kius. Tai sa­ky­da­vo, kad vaikš­čio­da­vo, te bu­vo la­bai aukš­tai iš­kel­ta, pas­kui na­mu­ką pa­da­rė, tai bu­vo ant pa­sto­lių kaž­ko­kių iš­kel­ta. Tai, sa­ko: „Aš lan­džio­da­vau po tais pa­ma­tais, ma­žai lenk­tis rei­kia“. Nu, tai pa­sta­tė tą baž­ny­čią, pas­kui vi­są įren­gi­mą jau tą iš Vil­niaus, ko­kia tris al­to­rius. Pa­sta­tė al­to­rius, vis­ką iš Vil­niaus pa­da­rė, o po­nai, dva­si­nin­ki­ja tam Roč­kai My­ko­lui už sta­ty­bą: Za­lec­kis da­vė 12 de­sin­ti­nų lau­ko ir 12 de­sin­ti­nų gi­rios. Tai jis pa­si­da­rė di­de­lis, jau be­veik buo­žė. Ale ta­da nie­ko ne­per­se­kio­jo, nu ir pas­kui tai jau dva­si­nin­ki­ja  su­tei­kė te prie al­to­riaus, to­kios lon­kos pa­da­ry­ta, tai jam su sa­vo šei­ma iki pat mir­ties, ka­da mi­šios bus, pa­mal­dos, ga­lės lon­ko­se sė­dėt. Tai da to­kią jis ga­vo tei­sę. Sta­kiuos te aš pats au­gau, išpa­žin­tį ėjau, klap­čiu­ku bu­vau.

Julius Liutkus, g. 1900 m. Veliuonoje, dirbo 1921-1923 m. Raudonės pradinėje mokykloje

Šis tas apie Rau­do­nės valsčių

Dar bau­džia­vos lai­kais ir vė­liau, kai Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ja bu­vo su­skirs­ty­ta ap­skri­ti­mis ir vals­čiais (уезд и волость), Rau­do­nės vals­čiaus ne­bu­vo. Vals­čiaus ad­mi­nist­ra­ci­ja re­zi­da­vo Ele­o­no­ra­ve. Jo glo­bė­jas (попечитель) bu­vo ži­no­mas tais lai­kais Ele­o­no­ra­vo, Zam­kaus (Vy­tė­nų), Liud­vi­na­vo ir Ma­ni­nos dva­rų sa­vi­nin­kas Pa­slaus­kas. Pa­slaus­kas anais lai­kais ėjo Ra­sei­nių ap­skri­ties mar­šal­kos pa­rei­gas. Jo ži­nio­je bu­vo ca­ro ka­riuo­me­nėn nau­jo­kų šau­ki­mas. Jis tu­rė­jo tei­sę sa­vo nuo­žiū­ra tam tik­rą skai­čių pa­šauk­tų ka­riuo­me­nėn nau­jo­kų at­leis­ti. Ta tei­se Pa­slaus­kas su­ma­niai nau­do­jo­si. Jau­ni vy­rai, ne­no­rė­da­mi il­gus me­tus tar­nau­ti ca­ro ar­mi­jo­je, su­tik­da­vo ei­ti ku­me­čiais į Pa­slaus­ko dva­rus. Pa­slaus­kas, su­tei­kęs tą ma­lo­nę, vė­liau eng­da­vo de­vy­nis kai­lius to­kiam ku­me­čiui. Tai bu­vo žiau­rus po­nas. Jis daž­nai švais­ty­da­vos po sa­vo val­das pik­tų šu­nų ly­di­mas ir gum­buo­ta laz­da ap­kul­da­vo kiek­vie­ną jam kuo nors ne­įti­ku­sį vals­tie­tį. Nak­ti­mis pa­ne­mu­nės vieš­ke­liu žmo­nės veng­da­vo ei­ti, kad iš­veng­tų Pa­slaus­ko vilk­šu­nių už­puo­li­mo.

Pa­nai­ki­nus bau­džia­vą ar kiek vė­liau, Ele­o­no­ra­ve bu­vo įkur­din­ta vals­čiaus ad­mi­nist­ra­ci­ja ir pra­di­nė tri­jų sky­rių mo­kyk­la. Tai bu­vo tri­jų aukš­tų pa­sta­tas, iš­si­lai­kęs maž­daug iki 1930 me­tų. Pa­slaus­kui mi­rus, vi­sos jo val­dos ati­te­ko jo žen­tui gra­fui Tiš­ke­vi­čiui – Pa­lan­giš­kiui. Tiš­ke­vi­čius į tas val­das re­tai už­suk­da­vo. Vi­sų dva­rų rei­ka­lus tvar­kė jo sam­dy­ti ad­mi­nist­ra­to­riai. Vals­čiaus glo­bė­ju bu­vo iš­rink­tas ar pa­skir­tas Rau­do­nės dva­ri­nin­kas Kas­te­ris (de Fa­ria e Kast­ro). Kas­te­ris vals­čiaus re­zi­den­ci­ją ir mo­kyk­lą at­kė­lė Rau­do­nėn. Nuo to lai­ko Ele­o­no­ra­vo vals­čius ir mo­kyk­la ėmė va­din­tis Rau­do­nės vals­čiu­mi (Рауданская вoлость, Рауданское народное училище).