Aleksandra Kuncytė-Čimkuvienė, gim. 1917 m. Parevių dvare (Kasterio)

APIE KA­RĄ

Iš­te­kė­jau 17 me­tų. Vyks­tant ka­rui, kuo­met už­ėjo vo­kie­čiai, bu­vo la­bai bai­su. Už­ei­nant ru­sams vo­kie­čiai sa­kė, kad grįš, taip ir bu­vo. Te­ko ru­se­liams ant­ram pi­lies aukš­te slėp­tis. Ta­čiau, kad ir kiek vo­kie­čiams sa­kėm, kad mas­ko­liai pa­bė­go, vis vien ati­den­gė ug­nį. Į vie­ną pa­tai­kė, iš­gel­bėt jo jau ne­be­pa­vy­ko – kul­ka vi­du­rius kliu­dė. Už­kliu­vo vo­kie­čiams ir gy­vu­liai, be­si­šlaistan­tys prie pi­lies, lie­pė pa­traukt – ba nu­šaus. Vie­ną kar­tą prie pat nu­kri­to fri­cų lėk­tu­vas. Ma­lū­ne dir­bę ru­sai tuoj iš­bė­go, vi­sa, kas svei­ka, iš­ar­dė, i bu­te pa­dė­jo, o vo­kie­tu­ką iš­si­ve­dė. Mes dar pra­šėm, kad ne­su­šau­dy­tų, tai sa­kė, kad to­kio pro­tin­go vy­ro ne­ga­li­ma žu­dy­ti. Po kiek lai­ko jis grį­žo, pa­val­gy­di­nom – už tai vo­kie­tu­kas laik­ro­dį pa­tai­sė.

Pra­šėm, kad ne­sprog­din­tų ma­lū­no, ta­čiau vis tiek, kai nu­ė­jom, taip­ drioks­te­lė­jo, kad bū­da­mi ap­ka­suo­se at­si­lo­šė­me. Ir til­tą, ne­to­lie­se bu­vu­sį, su­sprog­di­nę, ply­tos iki mū­sų dask­ris­da­vo. Vis­ką: rū­bus, mais­tą, slė­pėm po že­me, ale iš­kaps­ty­da­vo vis­ką, kur tik pa­ju­din­ta že­mė, – kad tik pri­da­ry­tų ža­los…

Marcelė Kiulkaitytė-Cilišauskienė, g. 1916 m., gyv. Raudonės miestelyje

APIE PRA­EI­TĮ

Ma­no ma­ma Be­ne­dik­ta Kra­ma­rec­ky­tė-Kiul­kie­nė mo­kė­jo daug se­nų dai­nų, ir čia bu­vo at­va­žia­vu­sios mer­gu­čės, ap­tū­pė apie ją, bū­da­vo, ji dai­nuo­ja, o jos vis ra­šo. Tai mums, sa­ko, nie­ko dau­giau ir ne­rei­kia, tik tu, mo­čiu­te, pa­dai­nuok. Aš jau to­kių ne­mo­ku, man tik to­kiosšviež­me­niš­kos. Kai ma­no šliū­bas bu­vo, tai po­nai Kas­te­riai at­ėjo į baž­ny­čią ir pa­bu­čia­vo, pa­svei­ki­no.

Prie pi­lies bu­vo ma­lū­nas ir lent­pjūvė, bu­vo spi­ri­to va­ryk­la. Tą spi­ri­tą vež­da­vo su ar­kliais į Kau­ną. Mes ei­da­vom dirb­ti į dva­rą: tė­ve­lis su bro­liu šė­rė ar­klius, mes ei­da­vom ant die­nų dirb­ti, tai žo­les iš kvie­čių ka­po­da­vom su kaup­tu­kais, kad ne­bū­tų us­nių, kad bū­tų šva­rūs grū­dai. Duo­da­vo že­mės ir at­vež­da­vo „pen­si­ją“ ru­de­nį – grū­dų at­vež­da­vo iš dva­ro. Bul­vių pa­tys so­dy­da­vom.

Ona Valaitytė-Baltrušaitienė, g. 1920 m., gyv. Raudonės miestelyje

APIE DVA­RĄ IR JO PO­NUS

Jau žy­dė­jo tul­pės tam dva­re, plan­ta­ci­ja tų tul­pių! Ir toks gė­li­ninks bu­vo, vers­da­vos iš to. Po lie­pa po­nai ger­da­vo ar­ba­tą, o ta lie­pa pra­dė­jo skės­tis. Tai ma­no bro­lis ir kits čia toks, Ma­tu­šauc­kiuks, čia jie dar­ži­ni­kai bu­vo pas tą Kas­te­rį, – įdė­jo to­kią štan­gą ge­le­ži­nę ir su­šriu­ba­vo, kad tas me­dis ne­si­skės­tų. O bu­vo čia toks se­nis. Tai kad at­va­žiuo­da­vo čia ko­kia eks­kur­si­ja, jis vaikš­čio­da­vo ir pa­sa­ko­da­vo, kad po ta štan­ga kar­da­vo žmo­nes. Ne­tei­sy­bė!

Ko­kie ge­ri žmo­nės tie Kas­te­riai bu­vo! Jie per tą sa­vo ge­ru­mą ir su­ban­kru­ta­vo: vi­sų pa­ti­kė­jo, vi­sų bu­hal­te­rių pa­ti­kė­jo. Vi­si na­mus pa­si­sta­tė, vi­si gar­lai­vius nu­si­pir­ko, – se­niau ne ma­ši­nas, o gar­lai­vius pirk­da­vo. Taip ir nu­si­gy­ve­no vi­sų pa­ti­kė­da­mi. Tie Kas­te­riu­kai vai­kų ne­tu­rė­jo, vi­si nu­mi­rė, ir li­ko ta pi­lis val­diš­ka.

Antanas Balnius, g. 1922 m. Šakių r., gyv. Raudonės miestelyje

APIE LAI­VI­NIN­KYS­TĘ

Gy­ve­nu Rau­do­nė­je nuo 1952 me­tų. Ant Ne­mu­no dir­bau nuo vai­kys­tės. Aš bu­vau ka­pi­to­nas, ke­lio meist­ras. Anks­čiau bu­vo ra­ti­niai lai­vai, sraig­ti­nių lai­vų bu­vo ma­žai Lie­tu­vo­je tais lai­kais. Per ka­rą, kai ru­sai va­do­va­vo, rei­kė­jo jų nu­ro­dy­mus vyk­dy­ti, kai vo­kie­čiai, vo­kie­čių va­do­vy­bės rei­kė­jo klau­sy­ti.

At­si­kė­liau čia, nes dar­bas bu­vo su­si­jęs su gy­ve­na­mą­ja vie­ta. Val­džia sa­kė, kad duos na­me­lį. Nu i at­ėjau gy­vet.

Sme­to­nos lai­kais trans­por­tas bu­vo vien Ne­mu­no, nes ma­ši­nų la­bai ma­žai bu­vo.  Vis­kas bu­vo ga­be­na­ma Ne­mu­nu: grū­dai, me­die­na, an­glys. Lo­vi­niai bu­vo po vie­ną me­dį su­riš­ti. Kar­tys už­riš­tos, po tom kar­tim me­dis prie me­džio. Pa­da­ry­da­vo to­kią pūš­ką, tas leis­da­vo viens pas­kui ki­tą. Pa­da­ry­da­vo to­kį, kaip sa­kant, pa­dą vie­ną, du, tris, ke­tu­ris. Pluk­do­ma bū­da­vo ran­ki­niu bū­du, ne­bok­si­ra­vo. Tu­rė­da­vo in­ka­rus. Su in­ka­ru iš­va­žiuo­ja, už­me­ta, iš­tie­si­na pa­gal sro­vę, vėl pa­ke­lia in­ka­rą ir plau­kia. Dar bū­da­vo to­kie me­džiai. Nu­lei­džia juos ant dug­no taip kaip in­ka­rą iš vie­nos ar­ba ki­tos pu­sės. Jei­gu no­ri, pa­mesk į ki­tą pu­sę sro­vės, kad į kran­tą ne­si­rem­tų, o jei­gu svar­bes­nis, tai va­žiuo­ja su in­ka­ru.

Vaitiekus Kukliauskas, g. 1913 m., gyv. Jurbarko r. Pupkaimio k.

APIE PUP­KAI­MĮ

Se­no­vė­je čia bu­vo kai­mas, o pas­kui žmo­nės iš­si­kė­lė į vien­kie­mius. Pup­kai­miu va­di­na­si nuo se­no­vės. Mat daug pu­pų au­gi­no. Tarp Pup­kai­mio ir dva­ro bu­vo po­no Kas­te­rio miš­kas, pas­kui, apie 1918  m., miš­kas per­ėjo į vals­ty­bės pu­sę. Ta­me miš­ke bu­vo Kriok­lius – to­kia gra­bė. Ten bai­siai smar­kiai pa­va­sa­rį, per po­lai­dį, bė­go van­duo, – tai pa­si­li­ko toks pa­va­di­ni­mas. Dar bu­vo kal­nas, te šiau­čius gy­ve­no se­no­vėj tam miš­ke, ant to kal­no, tai ir pa­si­li­ko pa­va­di­ni­mas Šiau­čiaus klo­nius. Ir da­bar va­di­nam: Šiau­čiaus klo­nius, Šiau­čiaus klo­nius.

APIE TAR­NY­BĄ LIE­TU­VOS KA­RIUO­ME­NĖ­JE

Sme­to­nos lai­kais tar­na­vau Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Kai Vil­nių ati­da­vė, bu­vau mo­bi­li­zuo­tas į bū­ti­ną tar­ny­bą. Ant de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos trau­kėm, o pas­kui pa­lei­do į at­sar­gą. Ka­riuo­me­nė­je iš­bu­vau du me­tus. Tar­na­vau Šan­čiuo­se, pas­kui Se­re­džiu­je, Kė­dai­niuo­se. Len­kai trau­kė­si į mū­sų pu­sę, pa­si­da­vė mums bal­tas vė­lia­vi­kes iš­kė­lę, pas­kui juos in­ter­na­vo ir at­ve­žė į Ku­lau­tu­vą.

Marcelė Mačiulaitytė-Lekavičienė, g. 1926 m. Klapatinės k., gyv. Jurbarko r. Pasnietalio k.

GA­VĖ­NIA, KŪ­ČIOS

Anks­čiau ir Ga­vė­nią pas­nin­kau­da­vom vi­sas sep­ty­nias sa­vai­tes, nei su mė­sa, nei su pie­nu ne­val­gėm. Kai jau mes val­gėm, tai jau bu­vo leis­ta, o kai ma­ma, tė­vų tė­vai, tai vi­są Ga­vė­nią sau­sai, tai  varš­kės pri­si­da­ry­da­vom, tos grie­ti­nės ir ten pri­si­dė­da­vom, o per Ve­ly­kas jau vai­šin­da­vo­mės.

Kū­čias val­gy­da­vom taip: pa­si­dė­da­vom šie­no po stal­tie­se, dur­nio­da­vom, kai jau­ni. Pas­kui tą šie­ną trauk­da­vom, kas il­ges­nį iš­trauks, tai il­giau gy­vens, kas trum­pes­nį, tai trum­piau. Kū­čių va­ka­re klau­sy­da­vom, kur šu­nys lo­ja, iš ten ber­nai at­va­žiuo­ja. Ber­nui ne­rei­kė­jo nė va­žiu­oti – pats at­ėjo, ne­to­li gy­ve­no.

Anelė Mickūnaitė-Čelkonienė, g. 1933 m., gyv. Jurbarko r., Pasnietalio k.

APIE VA­KA­RUŠ­KAS, GE­GU­ŽI­NES, AT­LAI­DUS

Anks­čiau šo­kiai bū­da­vo: va­ka­ruš­kos, ge­gu­ži­nės. At­lai­dai čia pas mus šau­nūs la­bai bū­da­vo: Pet­ras su Po­vi­lu, Sek­mi­nės, pas­kui Sta­kiuo­se Šven­tas An­ta­nas. Tai bū­da­vo jau la­bai di­de­li at­lai­dai, iš to­li at­va­žiuo­da­vo su ar­kliais. Čia klo­ji­mas di­de­lis, tai bū­da­vo ge­gu­ži­nės. La­bai daug jau­ni­mo ir  sma­gu bū­da­vo.

APIE ŠVEN­TES

Pa­grin­di­nės ir la­bai di­de­lės šven­tės bu­vo Ve­ly­kos, Ka­lė­dos ir at­lai­dai: Šv. An­ta­nas ir Šv. Pet­ras.

Kazimiera Geršvytė-Brazienė, g. 1918 m., gyv. Jurbarko r., Pasnietalio k.

APIE PAS­NIE­TA­LIO KAI­MĄ (VIE­TO­VAR­DIS)

Čia – Pas­nie­ta­lys. Kai­mo pa­va­di­ni­mas ki­lo nuo čia bė­gan­čio upe­lio Snie­ta­la. Da­ba nė jo čia, da­ba čia ka­na­las iš­kas­tas. Pir­ma gy­ven­to­jų bu­vo daug, o da­ba ki­tiems­ že­mes iš­da­li­no, o čia gy­ven­vie­tė pa­si­da­rė. Gy­ven­to­jai at­si­kė­lę iš Du­bins­kių ir iš Vai­čiš­kių. Kai į ko­lū­kius va­rė, tai čia vi­si ir su­vė­jo. Žmo­nės gy­ve­na ant jos že­mės. Mū­sų bu­vo 30 vir­šaus hak­ta­rų, tai čia vi­sus su­va­rė ir pa­da­rė gy­ven­vie­tę.

Aleksandras Klimas, g. 1926 m. Balandžių k., gyv. Naujokų k.

APIE KA­RĄ

Te per Ba­lan­džius, tai nuo Rau­do­nės ėjo Ra­sei­nių pir­mo­ji fron­to li­ni­ja. Tai čia kaip parg­rį­žo vo­kie­čiai, tai Ru­si­jos ka­rei­viai pa­stū­mė nuo Rau­do­nės a nuo Ra­sei­nių. Toj fron­to li­ni­joj bu­vo du mi­rę ant vie­tos, tai ap­si­šau­dy­da­vo ir vėl nu­sto­da­vo. O mes bu­vom čia iš pra­džių miš­ke iš­bė­gę. Du mė­ne­sius iš­bu­vom, pas­kui už­ėjo vo­kie­čiai, tai ra­do mus vo­kie­čių pul­ki­nin­kas. 2 die­nas kan­ki­no, mu­šė,  pas­kui pa­lei­do.

Su­de­gė vi­sas mū­sų šei­mos na­mas, o vai­kų tai pen­ki bu­vo. Vie­nas bro­lis tai mi­rė Si­bi­re iš­vež­tas.

APIE NAU­JO­KŲ KAI­MĄ

Nau­jo­kai, tai yra čia, kur fer­mos, da­bar jau griau­na­mos. Nau­jo­kai – tai tru­pu­tį to­liau. Kai­mas taip pa­va­din­tas dėl to, kad vė­lai pra­dė­jo kur­tis. Pir­mo­sios sta­ty­bos pra­si­dė­jo po II pa­sau­li­nio ka­ro.

Valentina Ulinskaitė-Lukošienė, g. 1928 m., gyv. Klapatinėje

DAI­NOS, VA­KA­RĖ­LIAI, KI­NAS

Kai aš jau­na bu­vau, tai ne­bu­vo tų vi­so­kių est­ra­di­nių, vis­ko, su­si­ei­da­vo jau­ni­mas, štai, pa­vyz­džiui, į mū­sų dar­ži­nę, iš­si­šluo­da­vom, iš­si­da­bin­da­vom, ber­žiu­kais iš­si­kai­šy­da­vo­m ir smė­liu­ku iš­si­bars­ty­da­vom. Par­ei­da­vo pa­nų, koks se­ne­lis ko­ją su­si­kė­lęs ant ko­jos ar­mo­ni­kė­le duo­da, o mes šo­kam, duo­dam, kaip pa­siu­tu­sios – sma­gu­masne­iš­pa­sa­ky­tas. Ir dai­nuo­da­vom, tų dai­nų bū­da­vo. Ka­va­lie­riai ly­dė­da­vo švin­tant.

Taip kaip vi­sur bu­vo – skur­dus gy­ve­ni­mas: nei tų fil­mų, nei ki­nų bū­da­vo. Dar­ži­nė­se ki­nus ro­dy­da­vo, į ko­kią dar­ži­nę at­va­žiuo­da­vo, pa­ro­dy­da­vo.