ATSIMINIMAI APIE STAKIŲ ŠVIESUOLĮ STANISLOVĄ DROTVINĄ
Stanislovas Drotvinas gimė 1896 m. Stakiuose. Mirė 1973 m., palaidotas Stakių kapinėse.
S. Drotvinas baigė 4 skyrius Stakiuose, mokėjo lenkų, rusų ir ispanų kalbas. 7 – 10 metų tarnavo Stakių bažnyčioje. Teko patarnauti ir Juozui Tumui-Vaižgantui.
Užaugęs buvo labai geras siuvėjas. Ypač gerai siūdavo vyriškus drabužius. 18 metų išvyko į Braziliją uždarbiauti. Už jūrų išbuvo 6 metus. Grįžęs į Lietuvą vedė Vincentą Kaščiokaitytę, išaugino tris sūnus, kurie tapo žymiais mokslo žmonėmis. Sūnus Vincentas (g. 1929m.) – Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius (lietuvių kalbos katedra).
S. Drotvinas pirmasis įkūrė Stakiuose paštą (1926m.), dirbo pašto viršininku. Du kartus persavaitę pėsčias eidavo parsinešti spaudos iš Šimkaičių. Išėjęs į pensiją, paštą perdavė sūnui Steponui. Stanislovas Drotvinas kartu su mokytoju Šiauliu ir girininku Daukša pastatydino dabartinę Stakių mokyklą. Po jos kerte yra akmuo, kuriame paslėpti statybos dokumentai, surašyti S. Drotvino.
Jis labai gerai mokėjo groti smuiku, gražiai dainavo, rašė prisiminimus. Yra sukūręs apysaką “Alyvų žiedai“ (apie lietuvių gyvenimą rusų caro vergijoje), apsakymus „Iš ano pasaulio“, „Kodėl Jonas vedė Nijolę“ , „Gegužinė“ ir k. t. Romane „Stumbriškės pavasarininkai“ (7 stori sąsiuviniai) aprašytas pavasarininkų gyvenimas, vietos.
S. Drotvinas buvo apsiskaitęs, išprusęs žmogus, palaikė ryšius su šviesuomene.
IŠ STANISLOVO DROTVINO PRISIMINIMŲ APIE J. TUMĄ-VAIŽGANTĄ
Kunigas J. Tumas-Vaižgantas Stakiuose gyveno labai neilgai, net metų neišbuvo, tačiau ir per tokį trumpą laiką pelnė parapijiečių pagarbą. Jis labiau buvo linkęs į dosnumą, o ne į savanaudiškumą. Iš neturtingų ir neišgalinčiųmokėti už laidotuves, krikštą jis iš viso nieko neimdavo, o jei kuriam atsitikdavo bėda – pritrūkdavo pinigų, o jų niekur negaudavo, klebonas paskolindavo. Skolindavo net ir tokiais atvejais, kai žinojo, kad paskola negrįš. Parapijos žmonės kleboną labai gerbė ir vertino kaip biednų globėją ir gynėją.
J. Tumas-Vaižgantas klebonijos ūkiu nesidomėjo. Kartą, bevaikščiodamas po jam priklausančius laukus, panoro sužinoti jų ploto didumą. Bet niekas nežinojo ir tiksliai pasakyti negalėjo, kiek Stakių bažnyčiai priklauso žemės. Tada buvo iškviestas matininkas. Kai apmatavimo rezultai parodė, kad vien dirbamos žemės yra 30 ha, kunigas gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Kam reikalinga tiek žemės bažnyčiai, aš nesuprantu“. Ir klebonas nusprendė dalį žemės duoti naudotis bažnyčios tarnams bei paruošė plano projektą.
Naujasis Stakių klebonas, negalėdamas pakęsti disonanso bažnytiniame giedojime, pakvietė jauną energingą vargonininką, kuris per trumpą laiką viską sutvarkė ir nutiesė pagrindą būsimam bažnyčios chorui.
Nedidelė medinė Stakių bažnyčia, gražaus Mituvos upelio vingio apjuosta, stovi tarp medžių milžinų, kurie ją saugo nuo įvairių vėjų bei audrų. Šimtamečiai ąžuolai savo galingomis šakomis ir gausia lapija teikia aplinkai gaivinantį pavėsį, bet tuo pačiu užstoja šviesą. Todėl bažnyčioje vasaros metu būdavo tamsu, ypač prie didžiojo altoriaus. Naujasis klebonas pasamdė meistrą, kuris iškirto abiejose altoriaus pusėse angas ir ten įtvirtino iš Kauno pargabentą vitražą, kuris teikė ne tik šviesą, bet ir grožį. Vitražas išliko iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar ten įdėtas paprastas stiklas.
Bet užvis brangiausią ir didžiausią turtą kun. J. Tumas-Vaižgantas Stakiškiams paliko – blaivybės daigus. Būdamas blaivybės apaštalu, talentingas kalbėtojas kiekviena proga aiškino ir įrodinėjo, kokią didelę ir baisią žalą daro mūsų tautai besaikis girtavimas. Po pamokslo kunigas pranešdavo, kad visi esantieji bažnyčioje bus įrašomi į blaivybę, ir paaiškindavo sąlygas. Pasižadėti negerti degtinės buvo galima ne tik visam amžiui, bet ir terminuotai: dešimčiai, penkeriems, trejiems, net ir vieneriems metams. O kas iš viso nenorėdavo pasižadėti, tas privalėjo iš bažnyčios išeiti. Niekas neišeidavo, nes nedrįso viešai pasirodyti girtuoklis esąs. Po pasižadėjimo kunigas vėl visus peržegnodavo ir pašlakstydavo šventintu vandeniu.
Reikia pripažinti, kad toks blaivybės platinimo būdas turėjo didelį pasisekimą, nes žmonės, pasižadėję bažnyčioje Dievo vardu, neišdrįsdavo sulaužyti savo pažadą, ir ne vienas atsipalaidavo nuo girtavimo įpročio, tapo blaivininku. Dar ir šiandieną rastume vieną kitą stakietį, kurie kunigo J. Tumo-Vaižganto paraginti pasižadėjo blaiviai gyventi ir to pažado nesulaužė iki šių dienų.