Adelė Stankevičiūtė-Drotvinienė, g. 1927 m. Alytaus r., gyv. Jurbarko r. Stakių k.

AT­SI­MI­NI­MAI APIE STA­KIŲ ŠVIE­SUO­LĮ STA­NIS­LO­VĄ DROT­VI­NĄ

Sta­nis­lo­vas Drot­vi­nas gi­mė 1896 m. Sta­kiuo­se. Mi­rė 1973 m., pa­lai­do­tas Sta­kių ka­pi­nė­se.

S. Drot­vi­nas bai­gė 4 sky­rius Sta­kiuo­se, mo­kė­jo len­kų, ru­sų ir is­pa­nų kal­bas. 7 – 10 me­tų tar­na­vo Sta­kių baž­ny­čio­je. Te­ko pa­tar­nau­ti ir Juo­zui Tu­mui-Vaiž­gan­tui.

Už­au­gęs bu­vo la­bai ge­ras siu­vė­jas. Ypač ge­rai siū­da­vo vy­riš­kus dra­bu­žius. 18 me­tų iš­vy­ko į Bra­zi­li­ją už­dar­biau­ti. Už jū­rų iš­bu­vo 6 me­tus. Grį­žęs į Lietu­vą ve­dė Vin­cen­tą Kaš­čio­kai­ty­tę, iš­au­gi­no tris sū­nus, ku­rie ta­po žy­miais moks­lo žmo­nė­mis. Sū­nus Vin­cen­tas (g. 1929m.) – Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius (lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ra).

S. Drot­vi­nas pir­ma­sis įkū­rė Sta­kiuo­se pa­štą (1926m.), dir­bo pa­što vir­ši­nin­ku. Du kar­tus persa­vai­tę pės­čias ei­da­vo par­si­neš­ti spau­dos iš Šim­kai­čių. Iš­ėjęs į pen­si­ją, pa­štą per­da­vė sū­nui Ste­po­nui. Sta­nis­lo­vas Drot­vi­nas kar­tu su mo­ky­to­ju Šiau­liu ir gi­ri­ni­nku Dauk­ša pa­sta­ty­di­no da­bar­ti­nę Sta­kių mo­kyk­lą. Po jos ker­te yra ak­muo, ku­ria­me pa­slėp­ti sta­ty­bos do­ku­men­tai, su­ra­šy­ti S. Drot­vi­no.

Jis la­bai ge­rai mo­kė­jo gro­ti smui­ku, gra­žiai dai­na­vo, ra­šė pri­si­mi­ni­mus. Yra su­kū­ręs apy­saką “Aly­vų žie­dai“ (apie lie­tu­vių gy­ve­ni­mą ru­sų ca­ro ver­gi­jo­je), ap­sa­ky­mus „Iš ano pa­sau­lio“, „Ko­dėl Jo­nas ve­dė Ni­jo­lę“ , „Ge­gu­ži­nė“ ir k. t. Ro­ma­ne „Stumb­riš­kės pa­va­sa­ri­nin­kai“ (7 sto­ri są­siu­vi­niai) ap­ra­šy­tas pa­va­sa­ri­nin­kų gy­ve­ni­mas, vie­tos.

S. Drot­vi­nas bu­vo ap­si­skai­tęs, iš­pru­sęs žmo­gus, pa­lai­kė ry­šius su švie­suo­me­ne.

IŠ STA­NIS­LO­VO DROT­VI­NO PRI­SI­MI­NI­MŲ APIE J. TU­MĄ-VAIŽ­GAN­TĄ

Ku­ni­gas J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas Sta­kiuo­se gy­ve­no la­bai ne­il­gai, net me­tų ne­iš­bu­vo, ta­čiau ir per to­kį trum­pą lai­ką pel­nė pa­ra­pi­jie­čių pa­gar­bą. Jis la­biau bu­vo lin­kęs į dos­nu­mą, o ne į sa­va­nau­diš­ku­mą. Iš ne­tur­tin­gų ir ne­iš­ga­lin­čiųmo­kė­ti už lai­do­tu­ves, krikš­tą jis iš vi­so nie­ko ne­im­da­vo, o jei ku­riam at­si­tik­da­vo bė­da – pri­trūk­da­vo pi­ni­gų, o jų nie­kur ne­gau­da­vo, kle­bo­nas pa­sko­lin­da­vo. Sko­lin­da­vo net ir to­kiais at­ve­jais, kai ži­no­jo, kad pa­sko­la ne­grįš. Pa­ra­pi­jos žmo­nės kle­bo­ną la­bai ger­bė ir ver­ti­no kaip bied­nų glo­bė­ją ir gy­nė­ją.

J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas kle­bo­ni­jos ūkiu ne­si­do­mė­jo. Kar­tą, be­vaikš­čio­da­mas po jam pri­klau­san­čius lau­kus, pa­no­ro su­ži­no­ti jų plo­to di­du­mą. Bet nie­kas ne­ži­no­jo ir tiks­liai pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­jo, kiek Sta­kių baž­ny­čiai pri­klau­so že­mės. Ta­da bu­vo iš­kvies­tas ma­ti­nin­kas. Kai ap­ma­ta­vi­mo re­zul­tai pa­ro­dė, kad vien dir­ba­mos že­mės yra 30 ha, ku­ni­gas gūž­te­lė­jo pe­čiais ir pa­sa­kė: „Kam rei­ka­lin­ga tiek že­mės baž­ny­čiai, aš ne­su­pran­tu“. Ir kle­bo­nas nu­spren­dė da­lį že­mės duo­ti nau­do­tis baž­ny­čios tar­nams bei pa­ruo­šė pla­no pro­jek­tą.

Nau­ja­sis Sta­kių kle­bo­nas, ne­ga­lė­da­mas pa­kęs­ti di­so­nan­so baž­ny­ti­nia­me gie­do­ji­me, pa­kvie­tė jau­ną ener­gin­gą var­go­ni­nin­ką, ku­ris per trum­pą lai­ką vis­ką su­tvar­kė ir nu­tie­sė pa­grin­dą bū­si­mam baž­ny­čios cho­rui.

Ne­di­de­lė me­di­nė Sta­kių baž­ny­čia, gra­žaus Mi­tu­vos upe­lio vin­gio ap­juos­ta, sto­vi tarp me­džių mil­ži­nų, ku­rie ją sau­go nuo įvai­rių vė­jų bei aud­rų. Šim­ta­me­čiai ąžuo­lai sa­vo ga­lin­go­mis ša­ko­mis ir gau­sia la­pi­ja tei­kia ap­lin­kai gai­vi­nan­tį pa­vė­sį, bet tuo pa­čiu už­sto­ja švie­są. To­dėl baž­ny­čio­je va­sa­ros me­tu bū­da­vo tam­su, ypač prie di­džio­jo al­to­riaus. Nau­ja­sis kle­bo­nas pa­sam­dė meist­rą, ku­ris iš­kir­to abie­jo­se al­to­riaus pu­sė­se an­gas ir ten įtvir­ti­no iš Kau­no par­ga­ben­tą vit­ra­žą, ku­ris tei­kė ne tik švie­są, bet ir gro­žį. Vit­ra­žas iš­li­ko iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Da­bar ten įdė­tas pa­pras­tas stik­las.

Bet už­vis bran­giau­sią ir di­džiau­sią tur­tą kun. J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas Sta­kiš­kiams pa­li­ko – blai­vy­bės dai­gus. Bū­da­mas blai­vy­bės apaš­ta­lu, ta­len­tin­gas kal­bė­to­jas kiek­vie­na pro­ga aiš­ki­no ir įro­di­nė­jo, ko­kią di­de­lę ir bai­sią ža­lą da­ro mū­sų tau­tai be­sai­kis gir­ta­vi­mas. Po pa­moks­lo ku­ni­gas pra­neš­da­vo, kad vi­si esan­tie­ji baž­ny­čio­je bus įra­šo­mi į blai­vy­bę, ir pa­aiš­kin­da­vo są­ly­gas. Pa­si­ža­dė­ti ne­ger­ti deg­ti­nės bu­vo ga­li­ma ne tik vi­sam am­žiui, bet ir ter­mi­nuo­tai: de­šim­čiai, pen­ke­riems, tre­jiems, net ir vie­ne­riems me­tams. O kas iš vi­so ne­no­rė­da­vo pa­si­ža­dė­ti, tas pri­va­lė­jo iš baž­ny­čios iš­ei­ti. Nie­kas ne­iš­ei­da­vo, nes ne­drį­so vie­šai pa­si­ro­dy­ti gir­tuok­lis esąs. Po pa­si­ža­dė­ji­mo ku­ni­gas vėl vi­sus per­žeg­no­da­vo ir pa­šlaks­ty­da­vo šven­tin­tu van­de­niu.

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad toks blai­vy­bės pla­ti­ni­mo bū­das tu­rė­jo­ di­de­lį pa­si­se­ki­mą, nes žmo­nės, pa­si­ža­dė­ję baž­ny­čio­je Die­vo var­du, ne­iš­drįs­da­vo su­lau­žy­ti sa­vo pa­ža­dą, ir ne vie­nas at­si­pa­lai­da­vo nuo gir­ta­vi­mo įpro­čio, ta­po blai­vi­nin­ku. Dar ir šian­die­ną ras­tu­me vie­ną ki­tą sta­kie­tį, ku­rie ku­ni­go J. Tu­mo-Vaiž­gan­to pa­ra­gin­ti pa­si­ža­dė­jo blai­viai gy­ven­ti ir to pa­ža­do ne­su­lau­žė iki šių die­nų.