Antanas Antanaitis, g. 1910 m. Kybartuose, gyv. Jurbarko r., Sausgirių k.

PA­SA­KO­JI­MAS APIE KAS­TE­RĮ

An­ta­nas An­ta­nai­tis gi­mė Kas­te­rių dva­re, Ky­bar­tuo­se. Rau­do­nė­je gy­ve­nan­tys žmo­nės dir­bo irku­me­čia­vo Kas­te­rių dva­re. Už­ėju­si Sme­to­nos val­džia at­ėmė iš Kas­te­rių dva­rą, o dva­ro že­mes iš­da­li­no žmo­nėms. Kas­te­ris bu­vo la­bai ge­ras po­nas. Pa­dė­da­vo žmo­nėms bė­do­je, da­lin­da­vo gy­vu­lius: „Jei­gut bu­vo tau bė­da, tau kar­vė kri­to – tau kar­vę da­vė“.

Prie ca­ro val­džios žmo­nės ne­tu­rė­jo nuosavos že­mės. Kas­te­ris da­vė žmo­nėms že­mės, jei­gu jie dirb­da­vo, ge­rai klau­sy­da­vo po­no. Jei­gu ne­pa­klus­da­vo po­nui, žmo­nės tu­rė­da­vo iš­si­kel­ti iš tų že­mių, ir į jų vie­tą at­si­kel­da­vo nau­ji. Kas­te­ris bu­vo la­bai nuo­šir­dus. Kiek­vie­ną ru­de­nį, ka­da nuim­da­vo der­lių, Kas­te­ris iš­kel­da­vo dar­bi­nin­kams pa­baig­tu­ves. Vi­siems duo­da­vo do­va­nų:  vy­rui šil­tą švar­ką, ke­pu­rę, mo­te­rims ir vi­siems ki­tiems­taip pat ką nors duo­da­vo. Jis bu­vo įdo­mus žmo­gus. An­ta­nas An­ta­nai­tis ma­no, kad į to­kį žmo­gų val­džia tu­rė­jo at­kreip­ti dė­me­sį, nes jis pa­dė­da­vo dir­ban­tiems.

PA­SA­KO­JI­MAS APIE DVA­RI­NIN­KĄ PA­SLAUC­KĄ

Bu­vo tok­sai dva­ri­nin­kas Pa­slauc­kas. Pas jį dir­bo dar­bi­nin­kai ku­me­čiai. Ir nu­ti­ko tiems ku­me­čiams toks da­ly­kas: „Ru­gius ve­ža, tai dar­bi­ninks pa­ė­mė tą pė­dą iš rė­kės i pa­kry­po jam var­pas že­myn, o kur­džga­liai aukš­tyn, tai jis bo­ta­gu per nu­ogą kū­ną su­da­vė, ka net krau­jai pa­si­ro­dė. Tai ant­ras žmo­gus puo­lė jį su ša­ke, ru­pū­že, tai jis pa­bė­go“.Tas Pa­slauc­kas bu­vo žvė­ris, o ne žmo­gus. Kas­te­ris ši­to bū­tų ne­ga­lė­jęs pa­da­ry­ti.

PA­SA­KO­JI­MAS APIE JAU­NYS­TĘ

Kai A. An­ta­nai­tis jau­nas pra­dė­jo dirb­ti, ta­da da­li­no že­mes. Kas­te­ris jam pa­do­va­no­jo ar­klį. Nėvie­nas ne­bū­tų to pa­da­ręs. An­ta­no tė­vas 1914 me­tais iš­ėjo į ka­rą, ka­ras vy­ko tarp ca­ro ir vo­kie­čių val­džios. Tė­vą pa­šau­kė na­liot­ni­ku ir Ky­ba­ruo­se jį su­dras­kė ar­ti­le­ri­jos svie­di­niai.

APIE SAUS­GI­RIŲ KAI­MĄ

Saus­gi­rių kai­mas pa­mi­nė­tas nuo 1925 me­tų. Sus­gi­rių kai­mo plo­tas apie 500 ha, gy­ve­no apie 53 gy­ven­to­jai. Da­bar vi­si jau iš­mi­rę. Saus­gi­rių pa­va­di­ni­mą ga­li­ma pa­aiš­kin­ti taip: bu­vo miš­kas, ku­ris iš­džiūvo, o vė­liau at­žė­lė. Kai bu­vo iš­da­lin­tos Kas­te­rio že­mės, su­si­kū­rė kai­mas ne­to­li to miš­ko, to­dėl jis bu­vo pa­va­din­tas Saus­gi­riais. Pir­miau­sia kū­rė­si sa­va­no­riai, vė­liau ka­rei­viai. Su­da­rant ko­lū­kius, žmo­nes va­rė į gy­ven­vie­tes. Saus­gi­riuo­se li­ko 4 na­mai.

APIE RAU­DO­NĖS PI­LĮ

Rau­do­nės pi­lies bokš­tas, kai už­ėjo so­vie­tai, bu­vo su­sprog­din­tas. Kai iš Kas­te­rio at­ėmė pi­lį ir nu­grio­vė cerk­vę, jis ją pa­si­sta­tė klo­ji­me. Ten bu­vo da­bar­ti­nės baž­ny­čios san­dė­lis. Iš­da­li­no že­mę, jam bu­vo li­kę 80 ha, tuos hek­ta­rus su­ka­po­jo ga­ba­liu­kais, at­ida­vė žmo­nėms, taip su­si­kū­rė Rau­do­nė.