Pranė Remenčiūtė-Kasiulienė, g. 1924 m. Bartiškių k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE TĖ­VĄ, KAS­TE­RĮ

Ma­no tė­vas bu­vo pir­mu­ti­nis vir­šai­tis Sme­to­nos lai­kais, 1924 me­tais. Tas vals­čius su­de­gė.

Ke­tu­ri bro­liai bu­vom ir ke­tu­rios se­se­rys.

Ma­no tė­tę, kai ma­žiuks bu­vo, Kas­te­ris po krikš­tu ne­šė. Tai jam vi­sa­dos jau sta­ty­da­vo vyš­nias. Vyš­nių la­bai daug bū­da­vo. Nu­vež­da­vo su to­kiom di­de­lėm kar­zi­nom. Tai pas­kui jis, tas Kas­te­ris, ma­no tė­tei do­va­no­jo lan­kos ak­ta­rą ir do­va­no­jo ūkį.  Tai pas­kui  vy­riau­siam sū­nui jau pa­li­ko tą ūkį, už­ra­šė.

Ten bu­vo Kas­te­ri­kė, ji­nai jau skai­to­si to se­no­jo vai­ko žmo­na, dak­ta­rė. Ji jo­di­nė­da­vo ant ar­klio pas žmo­nes. Kam blogai bū­da­vo, pa­gy­dy­da­vo. Ale ji ne taip ap­si­žer­gus jo­di­nė­da­vo, a šo­nu, su suk­ne­le.

Stir­bys tai čia tam re­ve gy­ve­no, lai­ky­da­vo aš­tuo­nias kar­ves, prie to Kas­te­rio pri­klau­sy­da­vo, o jis ap­si­ve­dė pas­kui tą se­ną pran­cū­zę. Nei šei­mos tu­rė­jo, nie­ko. Tai aš jau tai pran­cū­zei ka­da pa­va­sa­rį tai gė­lių neš­da­vau. Ži­nai, vaiks, tai  cen­tų duo­da­vo. Ji lai­kė če­re­pa­chą – vėž­lį. Nie­ko ne­mai­ty­da­vo: bul­ka ir pie­nu tik. Ėmė pas­kui ir pa­bė­go tas če­re­pa­cha, pas­kui te ki­tam kal­ne ra­do kai­my­nas ir at­ne­šė, tai ji pa­ten­kin­ta bu­vo tuo če­re­pa­cha. Ką ži­nai, kai šei­mos ne­turė­jo ir se­na bu­vo.

APIE MOKS­LUS

Pa­bai­giau ke­tu­rias tik kla­ses. Kai ei­da­vau į mo­kyk­lą, bai­siai gi­lios žie­mos bū­da­vo, šal­tos. Dir­bo Či­čir­kie­nė – ve­dė­ja, Ma­sai­ty­tė, Zirg­fel­die­nė dir­bo mo­ky­to­ja. Tai čia bu­vo li­gi pen­kių kla­sių, ta mo­kyk­la. Pas­kui jau kas no­rė­da­vo, jau tai sto­da­vo į Kau­ną. Jur­barks – tai dar prie­mies­čiuks tik­tai bu­vo. Da­bar jau lyg kad bis­kį iš­si­plė­tė.

APIE KAS­TE­RIUS, KU­ME­ČIUS

Kas­te­riai blo­go ne­da­rė, pas­kui jau kai iš­da­li­no, ku­me­čiai bu­vo, dirb­da­vo, už­si­dirb­da­vo, ge­rai gau­da­vo at­ly­gi­ni­mus ne tai kaip kol­cho­ze, kai bu­vo: nie­ko ne­už­dir­bai, jau iš­da­li­na. Ma, ro­dos, kai tas jau Kas­te­ris ne­va­lio­jo, iš­si­kė­lė. Tai pas­kui iš­da­li­no žmo­nėms. Ku­me­čiai ga­vo po 10 ak­ta­rų, po ma­žiau, po dau­giau. Pas­kui čia tas mies­te­lis su­si­kū­rė. Kur da­bar baž­ny­čia, tai čia bu­vo ga­ra­žai, su­sta­ty­da­vo trak­to­rius, ka­da jau  ku­ni­gas at­si­kė­lė. Ma­no tė­tis fun­da­to­rius bu­vo. Daug ak­me­nų jau vy­rai jam ve­žė  su ar­kliais. Tą bokš­tą pa­sta­tė. Ke­lią čia se­niai jau iš­brū­ka­vo­jo.

APIE SE­NIŪ­NĄ

Da­bar se­niū­nas sė­di apy­lin­kėj, o pir­ma se­niū­nas bū­da­vo vi­sai at­ski­ras. Jis dirb­da­vo sa­vo že­mę, ka­da rei­kė­da­vo, nu­ei­da­vo, jam įsa­ky­da­vo, kri­vu­les pa­leis­da­vo, tuos raš­te­lius pa­raš­yda­vo. Tai žmo­nės viens nuo ki­to, tuos raš­te­lius per­mes­da­vo, ži­no­da­vo, kad rei­kia eit į su­si­rin­ki­mą.

APIE ŽE­MĘ

Pir­ma, kai pa­sa­ko­jo ma­ma, ne ši­teip, ne ak­ta­rais bū­da­vo, o to­kiais dry­žiais ta že­mė, il­gais dry­žiais. Nu jei­gu jis at­ėjo, sako at­ėjo ant lau­ku­ga­lio. Tai teip ir pa­va­di­no – Lau­ku­ga­liai.

APIE KA­RĄ

Ma­no vy­ras gi­męs 1916 me­tais. An­ta­nas Lie­tu­vos lai­kais, 1938 me­tais apsigyveno čia. Kai už­ėjo ta­ry­bi­niai lai­kai, į ap­ka­sus ga­vo. Aš ne­bu­vau ap­si­ve­dus dar. Tai pas­kiau par­ėjo nuo tų ap­ka­sų, pa­ė­mė jį, eva­kuo­ti bu­vo. Pas­kui pa­ė­mė  į ta­ry­bi­nę ar­mi­ją ir ta­ry­bi­nėj ar­mi­joj nie­ko ge­ro ne­veik­da­vo: nė val­gyt duo­da­vo, ken­tė­da­vo, i vis­kas. O pas­kui jau bu­vo pa­ruoš­ti į ka­rą iš­siųst. Tai pas­kiau jau su­si­tai­kė i ne­siun­tė.

Bro­lis Jo­nas bu­vo ka­riuo­me­nėj, 1939 me­tais jis iš­ėjo. Ir pas­kiau už­ėjo 1940 me­tais ta­ry­bi­nė ar­mi­ja. Ir ji­sai bu­vo pa­skir­tas  pės­ti­nin­ku. Bu­vo 20 ru­sų, pa­skir­ta į tą bū­rį i viens lie­tu­vis, kad ne­pa­bėg­tų. Na, ka­da fron­tas stū­mės, ru­sai jau bė­go, tai jie vo­kie­čiams mi­na­vo. Tai pas­kui da­ė­jo Mins­ką, Bie­la­ru­si­joj, pas­kui jau už­lė­kė lėk­tu­vas, jie miš­ke bu­vo, tai kad da­vė, tai jie li­ko tik pen­ki gy­vi. Bro­lis li­ko ir dar ke­tu­ri – tie ru­se­liai. Pas­kui klau­sia bro­lio, ką jis da­rys? Jo­nas sa­ko: „Ne­ži­nau, ai­nam, – sa­ko,– kož­nas sau.“ Ežers toks bu­vo, tai jie to­kį lai­ve­lį ra­do be ir­klų, tai drau­giš­kai, ran­kom per­kė­lė į an­trą pu­sę, o jie nu­ė­jo sau. Ji­sai už­ėjo pas tą be­la­ru­są vie­ną. Mer­gi­na to­kia stam­bi yra ir pa­veiks­las da tos mer­gi­nos. Jis par­si­ne­šė.Tai jis te iš­gy­ve­no dvi sa­vai­tes, iš­lai­kė jį. Ten pas tą bie­la­ru­są dar­ži­nėj pa­lei sie­ną iš­si­ka­sęs bū­da­vo. At­neš­da­vo val­gyt jam, da­vė ci­vi­li­nius rū­bus, o jis ati­da­vė tuos ka­riš­kus rū­bus. I pas­kui jau už­ėjo vo­kie­čiai, tai jis pri­si­da­vė vo­kie­čiams. Tai ką, vis tiek rei­kia, sa­ko, pri­si­duot. Tai tie vo­kie­čiai pas­kui jau jį pa­lei­do  na­mo. Pas­kui čia da jau stri­bi­te­liai gau­dė. Ale tai jau jį ne­pa­ga­vo. Pas­kui iš­si­eva­ka­vo. Kar­tą bu­vo jį pa­ga­vę, tai jis ir sa­ko: „Ver­čiau mir­siu, ta­čiau į tą ka­riu­mė­nę ne­isiu“, na tai jie te jį į tas du­bi­nes, o jis sa­ko: „At­si­pra­šau, aš no­riu ant sa­vo rei­ka­lo“.  Nu tai „sėsk, – sa­ko, – čia ir da­ryk“. Tai kaip sa­ko da­ba, tai ru­se­lis su­kos rū­kyt, o jis nu­si­tai­kė, kaip jis ne­ma­tė, už vie­no krū­mo, už ki­to krū­mo, už tre­čio ir pa­bė­go.

 Ji­sai kur te gy­ve­no Pi­lu­čiuo­se, bu­vo su­si­drau­ga­vęs su mer­gi­na, nu i pas­kui ją pa­li­ko nėš­čią.

Nu i ka­da grį­žom, jau po ka­ro į sa­vo na­mus, na­mai pirm li­ni­ja bu­vo ru­sų, tai nie­ko ne­li­ko. Vis­kas bu­vo su­de­gy­ta, pir­mi ap­ka­sai bu­vo, o mes da iš­gy­ve­nom te tam Ba­riš­ky. Te jau upe­lis tas pas Cvir­ką bu­vo. Čia tas vi­sas skle­pas pa­da­ry­tas į kal­ną. Tai nak­tį tik­tai par mū­sų te­nai lė­kė svie­di­niai, mu­šės, fron­tas ėjo. O ma­no bro­lis kits bu­vo, nu i kai­my­nas at­ėjo: „Jo­nuk, –  sa­ko, – kad tu mo­ki iš­mi­nit tas mi­nas, – sa­ko, – at­eik, iš­mi­nė­si“. Nu jis nu­ė­jo, i tas jau Vy­tu­rys pa­ro­dė jamtą ant ko­to prieš­tan­ki­nę gra­na­tą. Ir ji­sai tą gra­na­tą nu­si­ne­šė prie upe­lio, re­viu­ko to­kio. Ne­mo­kė­jo nu­mest, i spro­go ran­ko­se, ji pa­de­ga­ma bu­vo. Tai jo dra­bu­žiai­ bu­vo nu­degę, tik pas­kui, kai tas Vy­tu­rys pa­ma­tė, ka ji­sai te rūks­ta, jis nu­ė­jo, jį tę at­vers, už­ge­si­no. Ran­ka nu­trauk­ta bu­vo. O mes kaip tik juo­du abu­du su­ti­kom ant sa­vo že­mės.

An­ta­niuks ir Jo­nuks – bro­liai. An­ta­niuks at­ėjo mū­sų ieš­kot, o ką tik bu­vom par­si­kraus­tę. Iš Už­du­bės jau žie­ma­vot bu­vom nu­va­žia­vę. Nu i pas­kiau, su Jo­nu­ku mu­du su­si­ti­ko­me. Ale Jo­nuks, sa­ko, pas Vy­tu­rį Jur­gį nu­ė­jo mi­nų išimt. Ir pa­ma­čiau, kad Vy­tu­rio at­ei­na tas Jur­gis, jau sa­kau Jo­nu­ko nė. Len­kai kai bu­vo su­ki­lę į Lie­tu­vą jau, tai bro­lį bu­vo mo­bi­li­za­vę, Vik­to­rą, tai juos pri­sta­tė Se­re­džiui. Len­kai at­si­trau­kė pas­kui.

APIE AMA­TI­NIN­KUS

Rau­do­nėj tai bu­vo te toks viens bat­siu­vys, pas­kui Stir­bys sta­lius bu­vo.

APIE TĖ­TĮ

Ma­no tė­tis ir­gi tu­rė­jo tik pe­nkis ak­ta­rus že­mės, tai pas­kui ma­ma lei­do į Ame­ri­ką du kar­tus. Tai par­siun­tė auk­si­nių i pas­kui jau ma­ma nu­pir­ko da pen­kis ak­ta­rus. Ma­no tė­tis, ji­sai ne­ti­kė­jo į ku­ni­gus tuos. Ma­mą nu­vež­da­vo į Ve­liuo­ną. Tai ji­sai po­no ne­vež­da­vo na­mo.

Toks ne­re­gys bu­vo, pas­kui  čia iš Rau­do­nė­nų Šū­kai­čiu­kė  in­va­li­dė to­kia bu­vo. Tai ta Šū­kai­čiu­kė ves­da­vo tą ne­re­gį. Ma­no tė­tės ar­kliai la­bai gra­žūs bu­vo, pleš­kės gra­žios, bri­kas. Tai su­si­so­dy­da­vo tuos el­ge­tas: „Na, gie­do­kit šv. Jo­ną“. Vi­sa pub­li­ka žiū­ri. Pas­kiau la­bai gai­lė­da­vos.

Kur ma­žai že­mės bū­da­vo, tai at­ei­da­vo, pa­so­dy­da­vo bul­ves tė­tis jiems. Ga­biu­lie­nės tė­vai čia, Rau­do­nė­nuo­se, vi­sai prie ka­pų, gy­ve­no, la­bai bu­vo bied­ni. Tai vi­sa­dos jau Re­men­čių gir­da­vo, jo nė viens blo­gu žo­džiu ne­pa­mi­nė­jo.

APIE ŽY­DUS

Kra­mel­nin­kai at­vež­da­vo bul­vių, ka­da pa­skers­da­vo, mai­ny­da­vo. Čia, ties Bal­niu, la­bai ap­sem­da­vo, bū­da­vo lan­ka pil­na van­de­nio. Jau tiek nė­jo per­va­žiuot. Jau ka­da už­klu­po tas po­tvy­nis, tai tą žy­dą, ne­ži­nau, kas iš­gel­bė­jo, nu­ne­šė jam i tas pre­kes. Jis su ar­kliu­ku va­žiuo­da­vo, ro­dos, Kra­ma­ranc­kas, ar kas, o to Kra­ma­ranc­ko ve­ži­mą tai te į ki­tą upe­lį nu­ne­šė.

Rau­do­nė­nuo­se bu­vo da vie­nas žy­das. Bu­vo žy­de­liu­kė i tuo du žy­du­kai. Varg­šė, ją pas­kui į Sta­kius nu­ve­žė, su­šau­dė.

Jau to Jo­kaus ne­bu­vo, to se­nio. Ir teip toks su­ta­pi­mas bu­vo, jau ka­da ki­lo ka­ras 1941 metais, o šir­dies at­lai­dai bu­vo baž­ny­čioj Rau­do­nės, penk­ta­die­nį vi­sa­dos, tai ta žy­del­ka at­ėjo pas  Pi­liu­tie­nę i sa­ko: „Ui, Pi­liu­tie­ne, tu šian­dien neik į baž­ny­čią“. „Ko­dėl?“, – sa­ko. „Jus rinks iš baž­ny­čios i šau­dys“. O tai tą ry­tą jau lėk­tu­vai, jau ka­ras, jau pa­tys ne­ži­nom, kur dė­tis.

APIE IŠ­SI­MOKS­LI­NU­SIUS KAI­MO ŽMO­NES

Mū­sų kai­me, te Bar­tiš­kiuo­se, kai­mynys­tėj, Vydžiū­ny­tė, tai ji­nai iš­si­moks­li­no. Nei ji jo­kia moks­li­niu­kė bu­vo, nei nie­ko. Tė­vas tu­rė­jo 100 ak­ta­rų že­mės. O jie var­gin­gai gy­ve­no, la­bai var­gin­gai. O Gied­rai­tie­nė, ji bu­vo te­kė­jus, ta Vy­džiū­ny­tė, skai­tos, bu­vo te­kė­jus už gim­na­zi­jos švie­ti­mo vy­riau­sio­jo to di­rek­to­riaus, tai pas­kui tuos iš­ve­žė.  Tė­vus iš­ve­žė, o li­ko mer­gai­tės. Tai pas­kui mer­gai­tes kas ten pa­si­ė­mė i į Ame­ri­ką iš­ve­žė. Ma ro­dos, kad bro­lis Juo­zas iš­si­ve­žė. Ma­me­lė pa­sa­ko­jo, da ne­te­kė­jus bu­vus pas tė­vų, tai nu­ė­jo, sū­rius už­da­vė plaut. Ką, sa­ko, jau­na jau, o ma­me­lės var­das Nas­ta­zi­ja  bu­vo. „Nas­ta­zi­ke, bė­ki­va, Nas­ta­zi­ke, bė­ki­va“, – sa­ko­ jau ta drau­gė, na i sa­ko: „I pa­klau­siau, pa­bė­gau“. Rykš­čių da­vė, kad net krau­jai bė­go. Tai va ma­mu­lė pa­sa­ko­jo. Ne­ve­dus, jau­na bu­vo, 17 me­tų.

Kai aš nu­te­kė­jau pas Sta­siu­lį, tai bu­vo mo­čiu­tė­lė. Jo ma­ma jau­na mi­rė, tai jį pa­li­ko ne­di­de­lį.

APIE VO­KIE­ČIUS

Tė­tis pa­sa­ko­jo, kad čia, toj pi­ly, vo­kie­tis, kai pir­mąsyk už­ėjo, tai čia va­ry­da­vo deg­ti­nę, tai, sa­ko, jau tie vo­kie­čiai  ne­ša tą deg­ti­nę i dau­žo. Bė­ga tie vo­kie­čiai jau papras­ti, su­gu­lę ge­ria.