Aldona Štaraitė-Gvildienė, g. 1911 m., gyv. Raudonės k.

APIE GU­DE­LAU­KIO, DA­BAR RAU­DO­NĖS KAI­MĄ

Čia že­mes iš­da­li­no ku­me­čiam iš dva­ro. Žmo­nės pa­si­sta­tė trio­bas ir gy­ve­no. Čia vi­sur ap­lin­kui bu­vo trio­bos. O kai už­ėjo ko­lū­kiai, tai vi­sus nu­kė­lė į Rau­do­nę. Vi­si iš­ėjo, mat mis­ly­jo, kad ko­lū­kiai nie­ka­da ne­si­baigs. Ap­lin­kui li­ko tuš­čia. Kai­my­nai pa­si­ė­mė pi­ni­gus ir iš­si­kė­lė. Li­kom vie­ni, pa­si­sta­tėm nau­ją na­mą, ir jam gal jau 30 me­tų, kai sta­ty­tas. Da­bar kai­my­nai jau to­li, vis­kas to­li, ale ši­čia mums ge­riau. Iš mies­te­lio da­bar žmo­nės va­ži­nė­ja to­li iki gy­vu­lių, o mums čia, ant vie­tos gy­vu­liai.

APIE  KAS­TE­RIŲ  DVA­RĄ IR DAR­BĄ  JA­ME

Tė­vai dir­bo Rau­do­nėj, prie dva­ro, kur po­nai gy­ve­no – Kas­te­riai. Čia ma­no tė­vai gi­mę ir už­au­gę, nie­kur ne­bu­vo iš­vy­kę. Kas­te­ris pats bu­vo iš­trem­tas, o pas­kui grį­žo, – gy­ve­no , šei­mą tu­rė­jo. La­bai ge­ri po­nai bu­vo. Lai­kė dva­rą, lai­kė tar­nau­to­jus, jie dir­bo. Dva­ras di­de­lis bu­vo, čia po­li­var­kas bu­vo, te pas­kui to­liau ir­gi po­li­var­kas bu­vo, tų že­mių la­bai daug. Dva­ro dar­bi­nin­kų bu­vo daug ir aš pa­ti dir­bau, ei­da­vau į dva­rą.

Tė­vai bu­vo už dar­ži­nin­kus Rau­do­nėj, čia vi­są­laik ir gy­ve­nom. Ūkių jo­kių ne­bu­vo – tik­tai ku­me­čiai, ant­ri­nin­kai va­di­no­si. Su ar­kliais dir­bo, ne­bu­vo nei ma­ši­nų, nei trak­to­rių. Kas­te­riai bu­vo ge­ri po­nai, tris sū­nus tu­rė­jo.

Už prū­do, esan­čio prie ma­lū­no, bu­vo mū­sų na­mas. Jis pas­kui su­de­gė. Mū­sų šei­my­na bu­vo: tė­vai, tė­vo mo­čia ir mes – trys vai­kai, o kam­ba­rė­lį tu­rė­jom tik vie­ną ir la­bai ma­žą. Vi­si ku­me­čiai to­kį kam­ba­rė­lį tu­rė­jo, dar ka­ma­rą tu­rė­jo pa­si­dė­ji­mui.

APIE PO­NŲ VES­TU­VES

Tė­vai čia Kas­te­rie­nės bu­vo, se­suo jos čia gy­ve­no. Čia baž­ny­čia bu­vo, kū te mo­kyk­la Rau­do­nėj. Ai­da­vom te pa­si­melst į tą baž­ny­čią. Te ves­tu­ves ta po­nios se­suo da­rė, šliū­bą da­vė. Ves­tu­ves jiem ne taip duo­da­vo, kaip pas mu­mis. Ten jų baž­ny­čia ne to­kia bu­vo. Te to­kia sa­lė, pas­kui du­rys bū­da­vo, jos at­si­da­ry­da­vo į vie­ną, ki­tą pu­sę. Te už tų du­rų ku­ni­gas mels­da­vos, pas­kui at­si­da­ry­da­vo į abi pu­ses, o kai šliū­bą da­vė, tai jau­nie­ji sto­vė­jo, ka­rū­nas ant gal­vų pa­bro­liai lai­kė. Ta tie chorai gie­do­jo, nu i tas ku­ni­gas su­vin­čia­vo­jo, kad te ran­kas su­riš­tų, žie­dus ap­mai­nė – i šliū­bas. Jau su­vin­čia­vo.

APIE SA­VO VES­TU­VES, VA­KA­RUŠ­KAS

Vy­ras pir­ma skam­ba­lą pri­si­ri­ša ir va­žiuo­ja į pir­šly­bas mer­gų ieš­kot. Ieš­kant per ves­tu­ves rei­kė­jo tūks­tan­čius li­tų duot, jei iš na­mų iš­ei­da­vo, bal­dus rei­kė­jo tu­rėt, ku­fa­rus. Li­nus au­gin­da­vom, pas­kui my­da­vom, verp­da­vom ir krai­čiui au­dek­lus aus­da­vom. De­kius aus­da­vom.

Ma­no ves­tu­vės bu­vo… da­ba va, lie­pos 4 d., kai aš ap­si­ve­dus, bus 64 ar 65 me­tai. Ma­no ves­tu­vės bu­vo Rau­do­nėj, baž­ny­čia ką tik bu­vo pa­sta­ty­ta, ją dar tik ruo­šė. Man ves­tu­ves kaip ir da­bar da­vė: ran­kas su­ri­šo, žie­dus su­kei­tė, pri­siekt rei­kė­jo.

Ma­no vy­ras ši­čia gy­ve­no, o aš an­te to­liau. Čia su­si­pa­žyt, tai ėjo greit. Nu ja, į va­ka­ruš­kas ei­da­vom, va į tą kai­mą – Pup­kai­mis kur bu­vo. Pir­ma va­ka­ruš­kos bu­vo ne to­kios kaip da­ba, ta­da ar­mo­ni­ką tu­rė­da­vo kat­ras, su­si­ei­da­vom į ko­kį kam­ba­rį ir šok­da­vom. Ne taip, kai da­bar, to­kie vai­kiu­kai ei­na į šo­kius, mes pir­ma ei­da­vom neto­kie. Aš ap­si­ve­džiau bū­da­ma 22 me­tų. Vy­rai ei­da­vo į šo­kius jau kaip rei­kia, 25–26 me­tų, vai­kai ne­ida­vo. Šok­da­vom, dai­nuo­da­vom, ge­gu­ži­nės vyk­da­vo Rau­do­nėj, dū­das gro­ji­da­vo. Jau­ni­mo ne­ma­ža bu­vo ir čia, ir Rau­do­nėj, ir Pup­kai­my.

Se­niau, kai su­si­rink­da­vo jau­ni­mas, dai­nuo­da­vo. Ma­no se­suo dai­nuo­da­vo, la­bai ge­rą bal­są tu­rė­jo. Žais­da­vo ir žai­di­mus.

APIE SE­NUS LAI­KUS, DAR­BĄ

Dai­nuo­da­vo ir dirb­da­mi, ir ve­ži­muo­se va­žiuo­da­mi. Tik prie ko­lū­kių to ne­bu­vo. Anks­čiau ne taip, kaip da­bar, ne­bu­vo kom­bai­nų, pjau­da­vom ja­vus dal­giais. Vis­ką ran­ko­mis da­ry­da­vom: kul­da­vom, pė­dus suk­da­vom. Žie­mą ei­da­vom į miš­ką mal­kų po­nui pri­pjaut. Ir ap­si­aut ne­bu­vo į ką, tu­rė­jom klum­pes, na­gi­nes. 

APIE MO­KYK­LĄ

Į mo­kyk­lą ei­nant šliu­res pa­da­ry­da­vo. Aš ma­žai kla­sių bai­giau, tik tris. Kai gy­ve­nom Rau­do­nėj, tai mo­kyk­la bu­vo ne­to­li, ta­čiau iki ki­tos, ku­ri stūk­so­jo prie Jur­bar­ko til­to, bu­vo iš­ties ne­to­li. Į mo­kyk­lą ėjom jau di­de­li, man bu­vo tur­būt 10–12 me­tų. Į są­siu­vi­nius mes ne­ra­šėm, bu­vo to­kios len­te­lės, į ku­rias su gri­fe­liu ra­šy­da­vom. Nu­trin­da­vom ir vėl ga­lė­jom ra­šy­ti. Ra­ša­las at­si­ra­do tik kai aš ėjau į tre­čią kla­sę. Mo­ky­to­jai bu­vo įvai­rūs: griež­ti, ge­ri, tei­sin­gi. Nu­si­kals­da­vai, tai tu­rė­jo to­kią li­niuo­tę, su ku­ria per del­nus už­tvo­da­vo ar­ba ant žir­nių klup­dy­da­vo į kam­pą.

APIE PAR­TI­ZA­NUS

Čia pas mus (ban­di­tų) par­ti­za­nų ne­bu­vo. Kai tie par­ti­za­nai slaps­tės po miš­kus, tai jau­ni­mas ir ve­dę vy­rai no­rė­jo te to­li į Lauc­ki­nes pa­trauk­ti. Ten bu­vo bun­ke­riai, ban­di­tų daug, jų šta­bai. Tai vie­ną va­ka­rą vy­rai su­si­rin­ko, pa­si­ė­mė mais­tą ir iš­ėjo, o ma­no vy­ras pa­si­li­ko. Jis pa­si­da­rė dar­ži­nėj bun­ke­rį iš šiau­dų ir čia slėp­da­vos, kad ru­sai ne­už­ei­tų. O ru­sai ėjo per tuos miš­kus tų ban­di­tų ieš­ko­ti. Tai du vy­rai dar per­bė­go, o vie­ną bė­gant per bul­vių lau­ką nu­šo­vė, o vie­ną to­kį jau­ną vai­ki­ną, 17 me­tų, pa­ė­mė. Stri­bai su spyg­li­niais dra­tais ran­kas su­ri­šo. Kat­ruos pa­ė­mė, ve­žė į Ra­sei­nius žie­mą, o ki­tus nu­šo­vė. Daug ką nu­šo­vė ir par­vil­ko į Ve­liuo­ną, už ko­jų už­ka­bi­nę su ma­ši­na. Vi­sus iš­gul­dė prie­šais stri­bų šta­bą. Ir da ma­no se­suo bu­vo nu­vy­ku­si. Tai da­bo­da­vo, kad kas ne­už­ei­tų na­miš­kių, kad kas ne­pa­sa­ky­tų iš kur. Da gė­lę nu­me­tė per tvo­rą, už tai vos ne­su­šau­dė jos. Nie­ko nė­val­na bū­da­vo. Vie­ną vai­ki­ną iš­ve­žė į Var­ku­tą, iš­bu­vo apie 10 me­tų, o pas­kui par­ėjo. At­va­žiuo­da­vo par­ti­za­nai čia pas ma­no tė­vus, pas kai­my­nus, nak­vo­da­vo. Stri­bai nei­eš­ko­jo. Pas­kui ma­no se­suo iš­ėjo į aną pu­sę dur­py­no prie Ku­lau­tu­vos. Vie­ną sy­kį, žie­mą, at­va­žia­vo jų­jų po­ra šla­jų pri­sė­du­sių, ge­rai, kad spė­jo pa­si­slėp­ti pas ma­no tė­vus. Mat at­va­žia­vo ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, ir bū­tų rei­kė­ję jį nu­šau­ti.

APIE ŠVEN­TES

Prie Lie­tu­vos prieš Jo­ni­nes lan­kos bū­da­vo nu­šie­nau­tos, su­vež­tas šie­nas, o Se­re­džiuj vyk­da­vo at­lai­dai. An­ta­no at­lai­dai vyk­da­vo Sta­kiuos, o Pet­ras – Ve­liuo­noj. Į Ve­liuo­ną plauk­da­vom gar­lai­viu. Dva­rų val­dy­to­jas tu­rė­jo gar­lai­vį „Kęs­tu­tis“.

Kū­čiom ruoš­da­vo kleč­kiu­kų, kvie­čių vir­da­vo, obuo­lių džio­vin­tų, gry­bų, vir­ti­nių su gry­bais, bars­čių, vir­da­vom ko­kią 10 pa­tie­ka­lų vi­so­kių. Ka­lė­dom vėl švęs­da­vom su kep­tu kū­ge­liu, mė­sa kep­ta, da­ry­da­vom alaus.

BUR­TAI

Bur­da­vo ka­da iš­te­kė­sim, iš kur vy­ras at­eis, ko­kį vy­rą gau­si. Trauk­da­vom šiau­dus, kas il­ges­nį iš­trauks – grei­čiau iš­te­kės, ei­da­vom sta­ti­nių glė­bes­čiuot, šu­nų klau­syt: iš ko­kio kraš­to lo­ja, iš ten vy­ras ar ka­va­lie­rius at­vyks.