Morta Stankaityte-Urbšienė, g. 1919 m. Pamituvio k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE KAS­TE­RĮ, PI­LĮ

At­vy­kau gy­ven­ti į Rau­do­nę 1941 m. Čia bu­vo po­no Kas­te­rio gy­ve­na­mas plo­tas. Že­mė vi­sa­me ra­jo­ne bu­vo ku­me­ty­nai. Val­dos bu­vo iki pat Ra­sei­nių. Kuo­met at­si­kraus­tėm, čia bu­vo ir po­no Kas­te­rio dien­dar­žis. Vi­sai ne­to­lie­se po­nas tu­rė­jo ir ply­ti­nę. Pi­lis bu­vo la­bai di­de­lė, tuo­met jo­je ne­bu­vo mo­kyk­los, o gy­ve­no pats Kas­te­ris. Po­nas vals­ty­bei pra­si­sko­li­no la­bai daug pi­ni­gų ir bu­vo pri­vers­tas dva­rą ir že­mę ati­duo­ti. Kiek­vie­nas nu­si­pir­ko­me po 15 arų. Vė­liau ne­ži­nau, ko­kiais su­me­ti­mais Kas­te­ris bu­vo pri­vers­tas iš­si­kraus­ty­ti iš pi­lies. Ap­si­gy­ve­no ne­to­lie­se, ne­di­de­liuo­se rū­me­liuo­se (iki da­bar ne­be­iš­li­kę). Ku­me­čiai dar gy­ve­no. Po­nas iš pi­lies per­si­kė­lė į nau­juo­sius na­mus. Tu­rė­jo di­de­lį ga­ra­žą, ku­ria­me lai­kė ap­dir­bi­mo ma­ši­nas, sė­ja­mą­sias ir t.t.

Jis pa­au­ko­jo me­džia­gas Rau­do­nės baž­ny­čiai, nes iki tol at­ski­ro bažnyčios pa­sta­to apy­lin­kė ne­tu­rė­jo.

Po to, 1941 m., ka­ro me­tu, la­bai bi­jo­jom bom­bų. La­kū­nai vos pa­ma­ty­da­vo nors men­kiau­sią ži­bu­rė­lį, tuo­jaus mes­da­vo jas. Vo­kie­čiai leis­da­vo to­kius kaip po­pie­riaus la­pus, ku­rie nu­si­lei­dę pa­deg­da­vo. Vie­ną nak­tį pa­ma­tė­me tik di­de­lį gais­rą na­muo­se, nes čia gy­ve­nę ru­sai bu­vo su­kro­vę prie pi­lies šiau­dus.

Kas­te­ris pa­si­trau­kė į va­ka­rus 1944 me­tais, kuo­met už­ėjo ru­sai. Vė­liau (jau po ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo) at­va­žia­vęs Kas­te­rio sū­nus, var­du Valodia.

Da­bar jau jis tur­būt po­rą me­tų kaip mi­ręs, am­ži­ną atil­sį jam.

Vo­kie­čiams pa­si­trau­kus, kuo­met jau už­ėjo ru­sai ir už­ėmė pi­lį, ei­li­nius žmo­nes iš­va­ri­nė­jo. Kur bu­vo ku­me­čiai, už­ėmė gar­ni­zo­nai, ka­riuo­me­nė. Vė­liau, jau po 4 me­tų, kuo­met vo­kie­čiai puo­lė iš va­ka­rų, nuo Jur­bar­ko, vi­si pa­kniūbs­tom bė­go iš Rau­do­nės. Daug ką pa­li­ko. O vo­kie­čiai pra­va­žia­vo pro Rau­do­nę su tan­kais ir la­bai įdo­miais mo­to­cik­lais lyg su lop­šiais. Jie va­žia­vo Ne­mu­no kran­tu, ta­čiau ne­vir­to ir ava­ri­jų ne­bu­vo. Mes juos pa­ly­dė­jo­me lyg su liū­de­siu, kad gir­di­me to­kį triukš­mą.

APIE BAU­DŽIA­VĄ

Ma­no se­ne­lis bu­vo len­kas ir ji­sai kal­bė­da­vo len­kiš­kai: „Taip, taip, – sa­ko, – aš at­si­me­nu, čiabu­vo me­te­žas“. O kle­bo­nė­lis sa­ko – len­kme­tis. Tai sa­ko, kad bu­vo di­de­lė bau­džia­va, jog ma­ma tu­rė­da­vo verpt vil­nas ar li­nus su­verpt to­kias tal­kas. Mat­kas rei­kė­da­vo pri­sta­ty­ti po­nui kaip duok­lę. Ma­tot, kaip mo­te­ris te­ro­ri­zuo­da­vo, jom per sun­ku bu­vo tas dar­bas. Tai jau tas ma­no dė­dė sa­ko: „Aš pas­kui ma­mą bė­gau, o ta ne­ša po­nui su­verp­tus tuos siū­lus, o ma­ma ne­no­ri, kad aš būčiau. Toks jau ži­nai, na kaip pa­pras­tas žmo­ge­lis, vai­ke­lis. Tai ma­ma pupt su ta tal­ka. Tal­ka, tai reiš­kia ta mat­ka, pupt per už­pa­ka­lį: „Bėk na­mo,“ – sa­ka.

Tai, ką gir­dė­jau iš sa­vo dė­dės kal­bos. Tai reiš­kia, se­ne­lis pa­pa­sa­ko­jo ši­ta dė­dei, mes jau ne­pri­si­me­na­me.

Čia va yra ka­rių ka­pai ir čia yra lie­pa. To­kia did­elė, se­na. Ta lie­pa jau no­rin­ti skil­ti, yra įdė­tas toks me­ta­li­nis stry­pas. Yra sa­ko­mi to­kie pa­da­vi­mai, kad tas stry­pas ją ir su­lai­kė. Bet ten, sa­ko, plak­da­vo ir kar­da­vo bau­džiau­nin­kus. Vat prie pat ka­rių ka­pų, link Ne­mu­no. O vat ant­ras at­ve­jis yra pa­da­vi­mai, vat kur aš gy­ve­nau, už ma­nęs, tam ši­le, esant bu­vo di­de­lė di­de­lė pu­šis kaip ąžuo­las. Ir man bū­da­vo la­bai in­te­res­na, kad tos pu­šies vi­sa vir­šū­nė to­kia nu­ties­ta, nu­lenk­ta. Ir­gi, va, žmo­nės, kur se­nes­ni už ma­ne bu­vo, sa­ko, kad čia žmo­nes kar­da­vo ant pu­šies. Ir da­ba man ma­tant, ją nu­si­pjo­vė. Ji bu­vo jau se­na, pa­min­kli­nė. Ją bū­tų įdo­mu, kaip tas sa­ka, įra­šy­ti į „Rau­do­ną­ją kny­gą“, o ša­lia tos pu­šies bu­vo ga­ra­žas, kur krau­da­vo šie­ną, grū­dus. Ir bu­vo la­bai ne­ge­ras urė­das. Da­ba ne­ži­nau, kaip čia jį iš­verst – pri­žiū­rė­to­jas. Ji­sai ne­ge­ras bu­vo, tai tie vi­si dar­bi­nin­kai jo ne­mė­go. Jie su­gal­vo­jo su­krau­ti šiau­dus ap­lin­kui, o vidu­ry pa­lik­ti duo­bę ir, jei­gu urė­das at­eis jų bart, jis nu­grims į tą dug­ną. Jei­gu ne­at­eis, tai jo lai­mė. Taip ir įvy­ko. Jis at­ėjo, žen­gė pir­muo­sius žin­gnius į tą duo­bę ir nu­kri­to. O kai jis nu­kri­to, ap­lin­kui vi­sur bu­vo sto­ra, gal jis ten ir šau­kė, ir ver­kė, bet už­si­ver­tė tais šiau­dais. Tai to­kie pa­da­vi­mai tik yra, bet pa­ti ne­mačiau, ne­ži­nau. Da­bar da ti­jū­nas, kaip čia iš­ei­tų, tas ti­jū­nas – kur mu­šė žmo­nes, bu­vo. O bau­džiau­nin­kai, iš­ėję į lau­kus, lau­kė, ka­da tas urė­das at­eis, pa­sa­kys, kur dirbt, ką dirbt. O jei­gu vie­nas  žmo­gus ne­at­eis ar mi­nu­tę nors pa­vė­luos, ta­da jau bau­džia jį rykš­tėm. Vie­nas bu­vo la­bai ge­ras ti­jū­nas, ku­ris tar­na­vo po­nui, jis gai­lė­jo tų žmo­nių. Lie­pė bau­džiau­nin­kams gult ant suo­lo, o pats lie­pė: „Smar­kiai ne­plak­siu, o jūs rė­kit, po­nas nie­ko ne­su­pras“. Tai to la­bai gai­lė­jo, bet pas­kui su­lau­kė blo­go. Kai blo­gas at­ėjo, tai bu­vo toks pui­kus jau­nuo­lis. Jis sa­ka: „Aš jus iš­gel­bė­siu“. Bu­vo toks įsa­ky­mas: jei­gu at­si­dū­ri ki­toj pu­sėj Ne­mu­no, pons ten ne­tu­ri tei­sės. Tas ge­ra­sis jau­nuo­lis sa­ko: „Jūs lau­kit, o aš ei­siu pa­si­ruo­šęs, aš jam kir­siu ir, pa­si­ė­męs di­de­lį rąs­tą, per­plauk­siu Ne­mu­ną. Plauk­ti jis ne­mo­kė­jo, tai jis tą me­dį ap­si­ka­bi­nęs ir per­plau­kė. Šau­kė, kad ir bus kas, ki­tiems bus ge­rai, kai to ti­jū­no ne­bus. Taip ir pa­da­rė – iš­plau­kė, o ki­tiems kaip bu­vo to­liau, ne­ži­nau. Taip ir ma­no se­ne­lis pa­bė­go iš ten, tą tai tik­rai ži­nau. Ir ji­sai iš ten pa­bė­go, ir jam ne­rei­kė­jo ei­ti į tuos rek­rū­tus, tar­naut ar­mi­jo­je 25 me­tus. Na, o ma­no tė­tis iš­tar­na­vo 7, bu­vo už­ra­šy­ta 10. Ne­no­rė­jo jo pa­leist, iš­lai­ky­ti, įgrūst į tuos 3 me­tus, bet iš­vi­jo.

Ma­no se­ne­lis bu­vo siu­vė­jas. Pa­var­dė jo La­vi­šaus­kas. Jam grė­sė ar­mi­ja, jis bė­go per Ne­mu­ną, per­si­kė­lė, ir ši­tas po­nas ne­tu­rė­jo tei­sės tik ką at­si­kraus­čiu­sių į ar­mi­ją va­ry­ti. Na, o jis kai čia per­si­kė­lė, jau­nuo­lis bu­vo, gy­ve­no ties Se­re­džiu­mi, Ma­tiš­kių kai­me, bu­vo siu­vė­jas. Siu­vo pas žmo­nes ir įsi­mylė­jo Ma­ry­tę to­kią. Ap­si­ve­dė ir ta­da at­ėjo pas po­ną pa­ra­šo, kad jiems duo­tų že­mės, kur pri­sig­laust ar į ku­me­ty­ną. Tai tas po­nas sa­ko: „Yra dvi vie­tos. Yra iš­si­kė­lęs toks Šap­ran­čins­kas ir Stan­kai­tis, ko­kią no­ri pa­var­dę? Pa­bė­go, to­dėl tu­rė­jo pa­var­dę pa­keist. Te­gu bū­siu Stan­kai­tis. Ir da­ba da ta vie­ta te­bė­ra, ten ma­no bro­lis gy­ve­na, am­žių pra­lei­do te­nai, ir jau mes skai­to­mės pa­li­kuo­nys už­ne­mu­nie­čiai – Stan­kai­čiai“.

ETI­KE­TO FOR­MU­LĖS

1. Pa­si­svei­ki­ni­mas:

a) La­bas ry­tas;
b) La­ba die­na! – Lab;
c) La­bą va­ka­rą.

2. At­si­svei­ki­ni­mai:

a) Su­diev;
b) Vi­so la­bo.

3. Lin­kė­ji­mai:

a) ge­ro ape­ti­to;
b) per­duok lin­kė­ji­mus nuo ma­nęs;
c) į svei­ka­tė­lę.

4. Dė­ko­ji­mai:

a) ačiū.