Zofija Kramarauskytė-Stankuvienė, g. 1920 m., gyv. Raudonės miestelyje

GY­VE­NI­MAS PRIE DVA­RO

Ma­ma tu­rė­jo pen­kis vai­kus, o bu­vo ne­že­no­ta, vy­ro nuo­la­ti­nio ne­tu­rė­jo. Vi­si pra­gy­ve­nom iš dva­ro, bu­vom pa­val­gę. Vis­ko iš dva­ro par­si­neš­da­vo, ska­niai mai­ti­no. Mes bu­vom nuo­la­ti­niai to dva­ro dar­bi­nin­kai. Ma­ma ei­da­vo į tą dva­rą, bu­vo pa­da­vė­ja, pra­ne­šė­ja. At­va­žiuo­da­vo tie po­nai čia va­sa­rot pas tų Kas­te­rių, tai ma­ma ten laks­ty­da­vo. At­va­žiuo­da­vo da­či­nin­kų vi­so­kių, tai ži­nias vi­sas tu­rė­da­vo pra­nešt ma­mai, o ma­ma – po­nam. Ir bu­vo Kas­te­rių vai­kų nian­ka, tai tą nian­ką la­bai žiū­rė­jo. Ta nian­ka sė­dė­da­vo lau­ke, toks bal­ko­nas bu­vo iš va­ka­rų pu­sės. Tai ta nian­ka ma­no ma­mą šauk­da­vo: „Ju­ze!“ Tai ma­ma ei­na tų po­nų ieš­kot, ži­nias pra­nešt. O iš pa­ša­lie­čių nieks te po tą pi­lį ne­vaikš­čio­da­vo. Mes pri­rink­da­vom miš­ke­ly že­muo­gių, mė­ly­nių, nu­neš­da­vom po­nam, tai jie mums už­mo­kė­da­vo.

Ko­kia šva­ra tam dva­re bu­vo… Ra­žar­nė, suo­liu­kai, vi­so­kios gy­va­tvorės – pa­so­dy­ta, iš­rai­ty­ta. Jau taip bu­vo gra­žu pa­sil­sėt, vaikš­čiot. Ir tam par­ke, tam miš­ke, ke­liai bu­vo iš­grįs­ti rąs­tais. Iš to miš­ko – į pa­kal­nę, prie plen­to. Nuo pa­čios pi­lies ir­gi iš­grįs­ti bū­da­vo, da­bar dar ak­me­nys, plyt­ga­liai pra­si­mu­ša. Tų tar­nų vi­so­kių. Toks ag­ro­noms bū­da­vo tų po­nų nu­sam­dy­tas. Vi­sur iš­gra­cuo­ta, vi­so­kių žie­mi­nių gė­lių pri­so­dy­ta, aly­vų te to­liau krū­mai – bal­tų, bur­da­vų, mė­ly­nų. Ei­da­vai – kve­pė­da­vo… Pa­puoš­ta ve­lug dač­nin­kų.

Sve­čiai su­va­žiuo­da­vo. Va­ka­re pa­skam­bi­na – vi­si po­nai ar­ba­tos ei­na. Brič­kos at­va­žiuo­ja, ar­kliai au­dek­lu už­ties­ti, au­sys iš­kiš­tos, jo­kios ma­ši­nė­lės ne­bu­vo ma­tyt. Su ta brič­ka po tuos par­kus po­nus vė­žy­da­vo. Iš ki­tur at­va­žiuo­da­vo toks pons, Run­ku­li­niu va­dy­da­vom. Tai vi­si į tą dva­rą ei­da­vom už­si­dirbt. Tas Run­ku­li­nis pa­sė­da­vo daug run­ku­lių, tai ei­da­vom ra­vėt, re­tyt, ru­de­nį kas­da­vom. Kas­te­rio mar­ti su ar­kliu at­va­žiuo­da­vo pra­si­žval­gyt į tuos lau­kus.

Ant lau­kų ge­le­žis bu­vo pri­tvir­tin­ta. Ry­tą, bū­da­vo, su kū­ju duo­da­vo, skam­bin­da­vo kaip baž­ny­čioj var­pais – į dar­bą. Pie­tų vėl skam­bi­na. Ban­das ga­ny­da­vo pie­me­nai su­au­gę, bu­liams len­tos už­dė­tos, kad ne­ma­ty­tų. Ei­da­vai, kad jau riau­mo­ja, bau­gu, kad ne­iš­trūk­tų.

Daug bū­da­vo tų tvar­tų, duo­da­vo ir kar­ves iš­si­lai­kyt, ir avį, ir kiau­lę par­ša­ve­dę. Pa­ma­ty­tu­mėt, ši­taip ge­rai gy­ve­nom. Bu­vom mud­vi dvi se­se­rys ir trys bro­liai. Aš to­kia pa­ne­lė bu­vau… Lau­kiam, ka­da ma­ma par­ei­na, vi­so­kių ska­nu­my­nų par­ne­ša. Bro­liai or­di­na­ri­ją už­dir­bo, ja­vų, šie­no pirkt ne­rei­kė­jo, pra­gy­ve­nom ge­rai.

Kai aš su­au­gau, jau bu­vau 15 me­tų, toks ba­go­čius Lin­de­ris, ru­sas, lie­tu­vę bu­vo ve­dęs, da­ry­da­vo to­kius ap­va­lius cent­ne­ri­nius sū­rius. Ma­ne pri­ro­dė dirb­ti pas juos nian­ka. Tai su ra­tu­kais, bū­da­vo, tą mer­gai­tę va­ži­nė­ju šia ir tia. Oi, vėl kaip ge­ras mais­tas bu­vo! Pie­tūs vi­so­kie ska­niau­si, ge­riau­si, per šven­tes ap­do­va­no­ja. Šeš­tą va­lan­dą rei­kė­da­vo kel­tis, ap­si­šva­rin­ti pa­čiai – plau­kai il­gi – ir prie tos mer­gai­tės ei­ti. Gas­pa­di­nei pa­dėt ne­leis­da­vo, kad ne­bū­tų rie­ba­luo­tos ran­kos.

O pas­kui už­au­gau. Šo­kiai, ge­gu­ži­nės, pas­kui ka­ras už­ėjo. Stan­kus ma­lū­ne dir­bo, už jo iš­te­kė­jau. Abu darbš­tūs bu­vom, gra­žiai vai­kus už­si­au­gi­nom, iš­si­auk­lė­jom – duk­rą ir sū­nų.