Juzė Andriulaitytė-Puodžiulaitienė, g. 1915 m. Sausgirių k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE ŠVENTES IR ŽAIDIMUS

Mes sės­da­vom mo­ja­vom-ge­gu­ži­nėm vi­są mė­ne­sį va­ka­rais. Vi­są ge­gu­žį. Tę, Saus­gi­riuo­se, Peč­kai­tie­nė kar­tu gie­do­da­vo.

Sek­mi­nes tai tris die­nas švęs­da­vom. Šeš­ta­die­nį pa­si­ruoš­da­vom, pa­si­tvar­ky­da­vom, ber­žiu­kų par­si­neš­da­vom. Prie du­rų lau­ke pa­sta­ty­da­vom du ber­žiu­kus. Kam­ba­ry po bal­kiais ber­žiu­kų pri­kai­šy­da­vom. Gė­lių par­si­neš­da­vom, pa­si­merk­da­vom. Ei­da­vom į at­lai­dus į Ve­liuo­ną pėkš­ti. O ki­tą die­ną su­si­ei­da­vo jau­ni­mas, dai­nuo­da­vo.

Ka­lė­dų nak­tį bur­da­vo­mės. At­neš­da­vo mai­šą šie­no ir trauk­da­vom. Il­gas šiau­das – il­gai gy­ven­siu, o trum­pas – trum­pai.

Kū­čias kai pa­val­gy­da­vom, tai liep­da­vo ait šta­kie­tų pa­po­ruot ar­ba mal­kų glė­bį at­nešt – ir pas­kui po­ruok. Jei­gu po­rom, tai jau iš­te­kė­si, o ne po­rom, tai ne­te­kė­si tą­met.

Kur lo­ja, iš to kraš­to pir­šliai.

Li­na­mi­nai bū­da­vo po dvi­de­šimt die­nų. Šo­kiai tal­koj. Su šliu­rėm ar kur­pėm šok­da­vom, jei žie­mą – su na­gi­nėm. Nei tų pa­rėd­kų bu­vo ge­rų. Spa­lius tik­tai nu­si­pur­tėm. Šnap­sų ne­bu­vo.

Kai per Ga­vė­nią sep­ty­nias sa­vai­tes ne­val­na bū­da­vo šok­ti, tai su­sės­da­vom, tai nu­me­rius da­ry­da­vom, tai  šeš­ką  muš­da­vom, avi­žė­les pirk­da­vom.

Avi­žė­lių pir­ki­mas. At­si­sė­di ant kė­dės. At­ei­na pirkt avi­žė­lių.

– Nu ar tu­ri par­duot?

– Tu­riu.

– Po kam par­duot?

– Po ska­ti­ką.

– Nu aš ru­das kaip šuo pli­kas.

Jei ne­par­duo­da, de­rė­tis rei­kia. De­ries de­ries, kad ne­įspė­ji, tai žie­dą – pan­tą– duo­da, tai ske­pe­či­kių. Pri­sit­rūk­da­vo pan­tų. Už pan­tus– žvaigž­des eit lau­kan su­skai­tyt, dar par švar­ko ran­ko­vę. Ne­tei­sin­gai – van­dens šliūkšt į tą ran­ko­vę.

Šeš­ko mu­ši­mas. Viens  pa­duš­ką pa­si­ė­męs nu­vai­ni i gu­li ant tos pa­duš­kos, o kits tau rė­žia į už­pa­ka­lį. Nu i tu­ri at­spėt, kas tau da­vė. Kad įspė­jai – ge­rai, o kad ne­įspė­jai – da duo­da.

Drus­kos ve­ži­mas iš Ry­gos. Kak­ta į du­ris brū­žyt, i taip, ka gir­dė­tųs.

Ei­da­vom baž­ny­čion ba­sos. Tę nu­ei­da­vom– ap­si­au­da­vom. Pas žy­dą už­ei­da­vom ko­jų nu­si­plaut. Dvy­li­ka ki­lo­met­rų iki Ve­liuo­nos baž­ny­čios. Pir­mą sy­kį ba­te­lius įsi­gi­jo pa­na­šiai, kai te­kė­jo. Bū­da­vo ske­pe­tos ant pe­čių už­si­supt. Kat­ra ne­tu­rė­jo, la­bai bied­na bu­vo. Šliu­rės – gra­žu. Į run­dą šliu­ri­kes su­ka­li, pa­das me­di­nis. Pa­rėd­ki­nės – į baž­ny­čią eit. Tė­tis da­ry­da­vo.

APIE VESTUVES

Per ves­tu­ves ar­kliam šnap­so už­da­vė. Nors pės­čia na­mo par­eit. Gra­bė bu­vo di­de­lė. Kai­my­nai už­tie­sė til­tą ant tos gra­bės. Ar­kliai ant pas­ku­ti­nių ko­jų – driokst į tą gra­bę. Tai į van­de­nį sal­dai­niai, suk­ne­lės šla­pios, pur­vi­nos.

Ves­tu­vi­nė suk­ne­lė bu­vo mė­ly­na. Nuo­me­tas bal­tas. Ki­tą­syk vi­so­kiom bū­da­vo. Pa­mer­gės – tam­siai mė­ly­na, dan­ga­va suk­ne­lė. Pir­šlys, pa­jau­nys – vy­no bon­ką, pa­mer­gės – sal­dai­nių. Nu­si­bos­da­vo i dai­nuot. Kits pa­ro­do, i šprakšt į ki­še­nę. Kad ne­duo­da: „Skū­pus, skū­pus, pir­šle­lis skū­pus. Ne­duo­da pir­šle­lis. La­bai skū­pus“. Kad duo­da: „Ačiū ačiū už tuos py­ra­gus“.

APIE VAIDUOKLIUS

Mu­du su bro­liu – vie­ną die­ną mud­vie­jų šliū­bas bu­vo. Nu tai pas­kui an­trą  sek­ma­die­nį at­ėjo bro­lie­nės tė­vai. Su­grąž­tai bu­vo. Tai lem­pą bu­vo iš­si­ne­šę. Tą lem­pą ne­at­ne­ša, reik švie­sos. Tai ta­da jau pra­dė­jo temt, pri­te­mo. Ma­ne siun­čia par­nešt tą lem­pą. Pro tuos krū­mus rei­kė­jo ait. O toks go­jus il­gas tų krū­mų bu­vo. Pri­ėjau ne­to­li tų krū­mų, tai vat iš va­ka­rų pu­sės, ro­dos, kas drie­kės, drie­kės, drie­kės, drie­kės pa­lei tuos krū­mus, drie­kės, drie­kės to­kia kaip bal­ta pa­klo­dė, tik tę ikru­ta kru­ta, drie­kias drie­kias. I nu­si­drie­kė pro ma­ne į aną pu­sę. Nu­si­gan­dau jau, net ko­jos že­mės ne­sie­kia. Nu­ė­jau tą lem­pą par­nešt. Bi­jau ait na­mo. Tai aš par­ėjau – tiek bi­jo­jau, tiek bi­jo­jau, o kas tę ma pa­si­ro­dė – ne­ži­nau.

APIE PILĮ

Kas­te­ris val­dė Miš­kų, Grau­žė­nų, vi­są Saus­gi­rių kai­mą, Pro­me­džia­vą. Tu­rė­jo tris sū­nus. Į tą dva­rą vež­da­vo mū­sų kul­tus ru­gius vi­so­kius. Kom­bai­nus ga­rais va­ry­da­vo, ka­la­dži­kėm kū­re­da­vo. Ma­no tė­vai sa­ky­da­vo, kad ne­blo­gi tie Kas­te­riai bū­da­vo. Pas­kui že­mes iš­da­li­no, tą dva­rą iš­dras­kė.

Kas­te­riai pa­si­kė­lę bu­vo. Vai­kai ar­kliais jo­di­nė­da­vo, ne­drau­gau­da­vo su pras­tais vai­kais. Me­džiais bū­da­vo iš­grįs­tas ke­lias, ak­me­nim. Rie­šu­tus, aly­vas au­gi­no. Kaš­tan­ke­liu į Pup­kai­mį Kas­te­rie­nė va­žiuo­da­vo ke­tu­riais ar­kliais. Ap­link pi­lį – pi­na­vi­jai, rau­do­ni, ru­ža­vi, pil­na­vi­du­riai, tuš­čia­vi­du­riai. Tai žmo­nės nu­si­ka­sė, kai Kas­te­riai iš­va­žia­vo Ame­ri­kon.

Pa­rė­viais bu­vo trys ku­me­ty­nės. O pas­kui, kai že­mes ati­da­vė, tai pen­kio­li­ka hek­ta­rų ga­vo ma­no tė­vu­kas. Da da­vė po ar­klį, kar­vu­tes tai sa­vo tu­rė­jo. Nu­si­gy­ve­no pas­kui tas Kas­te­ris i pa­bė­go į Ame­ri­ką. Se­ne­lių ka­pai yra Rau­do­nė­nuo­se. Ry­ti­niam ka­pi­nių ga­le yra už­ra­šy­ta: „Ži­ži Kas­ters“. Ka­da že­mes iš­da­li­no, ma bu­vo dvy­li­ka me­tų.