Adelė Dapkutė-Milerienė, g. 1923 m., gyv. Raudonės miestelyje

VAIS­TA­ŽO­LĖS

Aš da­ba pa­pa­sa­ko­siu apie vi­sas žo­les, ku­rios nuo už­de­gi­mo. Tai vin­gia­riūkš­tė, pra­na­žo­lė ir asiūk­lis. Jų rei­kia mi­ši­nį da­ryt. Dar ga­li­ma dėt pi­pir­mė­tės.

Nuo ner­vų aš la­bai pa­si­gy­džiau – kregž­dū­nė kny­goj va­di­na­ma, o mes tai va­di­nam kud­le. Čia, Rau­do­nės kran­tuos, au­ga, bal­tai žy­di. Nu i pas­kui  yra meš­ka­žir­nis – pa­grin­das nuo psi­chi­nių li­gų. Ne ra­mi­na  ji­sai, bet kas su psi­chi­ka, su ner­vais to­kiais pa­kri­ku­siais.

Pa­vyz­džiui, pra­na­žo­lė – kas su plau­čiais, džio­va. Asiūk­lis inks­tus va­lo. O vin­gia­riūkš­tė su ast­ma, su plau­čiais. Ją rei­kia, kai žy­di, maž­daug 70 m il­gio, su lap­ko­čiais nu­skin­ti.

Rū­tą ne vi­si ga­li gert. Tas rū­tą gal gert, kas gal ją ra­vėt. Šir­dies tūks­tan­tį li­gų re­gu­liuo­ja, šir­dies rau­me­nis – vis­ką. I jos rei­kia po tru­pu­tį už­si­pli­kyt ar­ba ga­li­ma ža­lios pun­džiu­ką su­val­gyt. Re­gu­liuo­ja i šir­dies rit­mą.

To­kios pūs­li­kės lan­ko­se au­ga vi­sur kran­tuos. Jei­gu  šla­pi­mas per daug ne­re­gu­lia­riai, už­de­gi­mas pūs­lės, tai yra pa­grin­das.

Aš be­veik pa­žįs­tu i vais­ti­nes, i ne­vais­ti­nes vi­so­kias žo­les.

At­va­žia­vo vie­ną sy­kį pas ma­ne iš Kau­no me­di­ci­nos, ji­nai mo­ki­nos – mer­gai­tė aš­tuo­nio­li­ka me­tų. Ją už­puo­lė ku­li­ga­nai, i jai to­kios cin­kės rau­do­nais to­kiais blauz­das i ran­kas li­gi al­kū­nių. Ji la­bai iš­si­gan­do. I vi­sus gy­dy­to­jus pe­rėj, i vi­sur vi­sur. I to­kia se­nu­tė jai pa­sa­kė:

– Ieš­ko­kit kud­lės, tos žo­lės, – sa­ko, te­pa­lo reik pa­da­ryt.

Ji bal­tai žy­di. Jie va­žia­vo nuo pat Kau­no i vi­sur klau­si­nė­jo, i ve­žės tos kud­lės ke­lias šak­ni­kes. At­va­žia­vo iki Rau­do­nės i nie­kur ne­ra­do to­kio žmo­gaus. Pas­kui pas ma­ne jiem kas at­ve­dė, sa­ko, je­gu ši­ta ži­nos. Aš sa­kau, ga­liu jiem tos kud­lės duot, iš­ka­siau, ati­da­viau. Tai mer­gai­tei sa­kau:

– Aš te­pa­lo pa­da­ryt ne­mo­ku, tik aš ži­nau, kaip gert. Je­gu ji­nai sep­ty­nio­li­ka me­tų, tai reik sep­ty­nio­li­ka la­šų. Ja­gu su­au­gęs – 25, dau­giau.

Juos rei­kia į deg­ti­nę a į spi­ri­tą tas šak­nis su­merkt. I kad la­bai bū­na nu­si­gan­dęs, tru­pu­tį meš­ka­žir­nio šak­nies įdėt, su ner­vų su­krė­ti­mu. To meš­ka­žir­nio yra čia, prie Rau­do­nė­nų ka­pi­nių, gra­bėj toks iš­si­rai­tęs. La­pą pa­ė­mus jį – užuo­di iš to­lo – toks kaip brin­ky­tais žir­niais at­si­duo­da.

Pas mus va­di­na­mų mor­ke­lių la­bai ge­ra. Jos nie­kur nie­kur – nė dak­ta­ruos, nė Šim­kū­nai­tės kny­gos aš ne­ma­čiau. Au­ga pel­kėse. Pa­na­ši į – ka bū­tų rū­ta to­kia su­var­gus – į smul­kios rū­tos la­piu­kus, au­ga pel­kė­se, bet Lie­tu­voj jos ne vi­sur ga­li ras­ti. Šak­nys jų ne par di­de­lės, kars­te­lė­ju­sios. Tai ta, je­gu  sun­kiai pa­kė­lęs, a ką, nuo vi­du­rių, nuo pa­si­tem­pi­mo, nuo trū­kio pa­ti ge­riau­sia. Au­ga Pa­rė­viuos, už pyr­kė­lio. Tę toks miš­kiuks ties Ba­ka­nais. Miš­kiu­ky vi­du­ry au­ga. Re­tas.

I pas­kui da vie­na yra žo­lė nuo ke­pe­nų  se­ro­zės. Aš jos pa­va­di­ni­mo tai tik­rai ne­ži­nau. Inie­kur jos ne­ra­dau – i šio­kio­se kny­go­se ver­tėm, i to­kio­se. Tai čia to­kios ar­mė­nės rink­da­vo jas i vež­da­vo­si, gy­dy­da­vo žmo­nes. Nuo ke­pe­nų da la­bai ge­rai pie­nių žie­dai – su­džio­vyt reik į ar­ba­tą. Po ko­kius pen­kis žie­de­lius. Ta ar­mė­nių žo­lė, tai ji­nai si­na­va­do rū­šies. To­kie la­piu­kai pa­na­šūs, tik smul­kes­ni. Gels­vai žy­di, ne­di­de­liais žie­du­kais. Jos kaip pra­žy­di, to­kia kaip šluo­ta pa­si­da­ro. Yra čia, Rau­do­nėj, i prie Ne­men­či­nės.

Dar yra viens gry­bas la­bai ver­tin­gas. I nuo atau­gų dak­ta­rai kur ne­ži­no. Viens da­lyks rei­kia ap­tran­kyt. O ant­ras da­lyks tas ap­tra­nky­mas ir­gi ne­ma­či­ja, pra­de­da tik kaip an žvy­ro čirš­kėt vi­sas spran­das. Yr tok­sai vilk­gry­bis, o ki­tur va­di­na len­kiš­ka pa­ne­lė, že­mės tau­kai. Vil­niaus kraš­te va­di­na len­kiš­ka pa­ne­lė. Jis toks iš­au­ga kaip kiau­ši­nis iš pra­džių, vir­šus skys­tas, at­ro­do kaip bal­tyms, to­kia plė­vė – kaip be lukš­to kiau­ši­nis. Ši­le yra jų. I pas­kui iš to po ko­kios die­nos iš­au­ga toks ko­tas rets, i an to ko­to gal­ve­lė.                   Toks po­skys­tis. Tai vien tik yra šits nuo atau­gų. Jį ga­li­ma i val­gyt. Jo yra Ne­mu­no kran­tuos i čia, ši­le. Rei­kia į spi­ri­tą, į deg­ti­nę su­pjaus­tyt. Ar­ba su ža­liu pa­ė­miau, iš­try­niau, tuoj ap­džiūs­ta, vė iš­try­niau, iš­try­niau – ko­kias 3 die­nas pa­try­niau, ai­nu kaip sveks.

Ba­de­ga – vais­ti­nėj yra to­kie mil­te­liai, kur de­da ši­tas kau­kes, raukš­les kur nai­ki­na, mė­ly­nes su aly­va. Aš da­ry­da­vau nuo tų atau­gų to­kį mi­ši­nį: vilk­gry­bis, ba­de­gos, ter­pen­ti­nos. Įtri­nu, įtri­nu, šil­tą vil­no­nį sku­du­rą an kak­lo, ko­kias dvi die­nas pa­ne­šio­ju i vėl pra­ei­na.    

BI­TI­NIN­KYS­TĖ

Iš pra­džių nu­si­pir­kom 2 kel­mus – avi­lius. Pa­rė­viuo­se gy­ve­nom. Nu i nie­kaip aš to me­daus ne­ga­lė­jau tu­rėt. Iš­neš­da­vo, iš­plė­ši­kau­da­vo sve­ti­mos bi­tės. Vie­ną­syk – len­kės to­kios čia gy­ve­no – sa­kau:

– Nu, Fe­li­ci­ja, jūs da­ba lai­kot tas bi­tes – ma tai nieks ne­iš­ei­na.

Tai ji­nai sa­ko:

– Tu gers žmo­gus, aš tau pa­sa­ky­siu. Aš vi­siem ne­sa­kau. Kva­pą pa­keisk bičių. Tau iš­ne­ša vis­ką. Pir­miau­sia kam­pa­ro su van­de­niu – jei­gu su al­ko­ho­liu mai­šy­si, tai bi­tės bus gir­tos. Už­pilk ant kam­pa­ro van­dens, i va­ka­re prieš ai­nant gult va­tos pa­mir­kyk i kaip tos bi­tės už­grįs­tos vir­šus len­te­lėm, pra­kelk avi­lį, už­mesk, už­mesk tą va­tos ga­ba­lė­lį pa­šla­py­tą, i bi­tės par­ei­na tuo kva­pu.

O kai at­ei­na plė­ši­kės, at­ei­na į avi­lį i kat­ros plė­ši­kės jau įėj į avi­lį, jos pri­sig­ro­bia to me­daus, bet, kai parsk­ren­da į sa­vo šei­mą, jau jų ne­pri­ima. Jas nu­ker­ta.

O ta skirs­kų vis ša­lia bu­vo. Tai tos bi­tės – jų tu­rė­jo a 7, a 10 tų avi­lių – jie pri­ima to me­daus po 300 ki­log­ra­mų. Aš nė bis­kio. I kai ma­ne pa­mo­kė, at­ei­na vie­ną­syk tai kai­mins  ma­no:

– Ma­tei, ma­nės bi­tės ker­ta­si, kas čia da­bar yr?

Sa­kau:

– Aš tarp bičių to­kios ne­da­rau. Ma­no bi­tės pas ta­ve ne­iš­skren­da.

O jie da­ry­da­vo taip: ke­pa duo­ną, nu­pirk­da­vo vy­no, tą duo­ną ap­lais­to, api­be­ria cuk­rum i į tar­pus už­de­da. O tos bi­tės ge­ria, jos gir­tos pas­kui ir jos ai­na kiau­rom į avi­lius ki­tų.

 Pas­kui sa­ko:

– Da­bok, kad ne­pa­gau­tų ta­vo kva­pą, ką bi­tėm de­di. O jei­gu kam­pa­rą pa­gaus, tai dėk mė­tų, ki­to­kių. O je­gu pa­gaus tą kva­pą, i kits tą pa­tį dės – tai nie­ko ne­bus.

Jau pas­kui tu­rė­jau i sep­ty­nis, i de­vy­nis, i pen­kis vi­saip. Ir­gi de­šimts tų avi­lių.

Ma­ne gel­da­vo ne taip bai­siai. Vie­ną­syk iš­ėjus šie­no – lie­tus – par­le­kiu, sa­kau, bi­tės ka­ži ar ne­spės. An to­kio ma­žo me­de­lio su­si­spie­tę, tik pa­de­di pa­klo­dę, pa­pur­čiau tą me­de­lį, at­ne­šiau su ta pa­klo­de į avi­lį, aš jų su­me­čiau – ma be jo­kio var­go.

Jau pas­kui ar­klys bu­vo – bi­čių ne­už­ki­virkš­ty­si. Je­gu bi­tes už­ki­virkš­ty­si, tai jau kie­me vie­tos nė ki­tiem. La­biau­sia va to­kių pra­kai­tų ne­mėgs­ta. Tu­ri būt žmo­gus šva­rus, nu­si­prau­sęs. Je­gu al­ko­ho­liks bū­si, pri­si­gė­ręs, pri­si­rū­kęs – blo­gai.

O vie­ną­syk tai bu­vo čia toks špo­sas. Pas kai­min­ką pa­si­šau­kė ma­ne. At­eik, sa­ko, bi­tes tu jai pa­žiū­rė­si. Aš, žiop­la, ir­gi ne­pa­žiū­rė­jau, kad ji­nai ne­už­kū­rė tos dū­mi­nės ge­rai. O tą jos vy­rą sa­lo­fa­nu i už­ri­šo, – at­eik, mo­ky­sis, pa­si­žiū­rės. Tai da­ba tas žiū­ri. Aš švaukš, švaukš – dū­mai ne­ina. Dū­mai ne­ina – bi­tės pyks­ta. Tai kaip jos vi­sos ki­lo an ma­ne. Aš tik grei­tai į ser­ben­tą, nu­si­ru­si­nau jas, kad ne­žū­tų. Sa­kau, kai tu man už­kū­rei ne­ge­rai. Nu tai nie­ko.

Tai žmo­gus žiū­rė­jo, žiū­rė­jo ir už­mir­šo, kad ji­sai bu­vo su­riš­tas, kad jam ne­ge­lia. Jis tau ran­kas tik trukt iš to mai­šo. Tos bi­tės vi­sos į mai­šą. O kaip jį su­gy­lė, tai bu­vo tei kaip še­pe­tys. Pil­nas mai­šas tų bi­čių.

Vie­ną sy­kį bu­lius toks ko­kių pen­kių šim­tų bu­vo – ne­to­li bū­da­vo ga­nyk­la. Tai tas bu­lius ga­nės. Ogi žiū­riu, jis laks­to. Pri­le­kia tas bu­liuks – an kup­ros vien bi­tės. Su­gy­džiau tą bu­liu­ką – i rū­gu­siu pie­nu lais­čiau, i va­le­ri­jo­nų da­viau, i cit­ri­nos rūgš­čia plo­viau. Tris die­nas ne­ėdė. Ga­lė­jo jis pa­dvėst.

Ar­kliui je­gu trys bi­tės įgils – ar­klys krin­ta. O tas bu­liu­kas at­si­lai­kė. Jį ge­ro­kai su­gy­lė. Žą­siai je­gu įgils – ga­ta­va.

Pi­kis. Tai la­bai di­de­li vais­tai. Pi­kis – kur už­li­pi­na tuos vi­sus. Jį su­ren­ki, įde­di į karš­tą van­de­nį, tai vaš­kas nu­si­sto­ja į vir­šų, o pi­kis – že­my. I pas­kui jį iš­imi tą gu­mu­liu­ką. Ji­sai nuo ke­pe­nų i la­bai gy­do žaiz­das nuo bak­te­ri­jų vi­so­kių. Vei­kia kaip di­zin­fek­ci­ja. Nuo žar­ny­no, nuo vis­ko. Ga­li gert, ga­li žaiz­dą pra­plaut. Jis ne­kenks­min­gas, bet daug jo ne­rei­kia nau­dot.

Bi­čių duo­ne­lė – žie­da­dul­kės vie­nos. Nuo ke­pe­nų la­bai ge­rai. To­kios gel­to­nos aku­tės. Bis­kį rūgš­čios. Va­sa­rą tai tos duo­ne­lės jie ga­mi­na tam sy­kiui. O ru­de­nį tai jos daug pa­si­ruo­šia žie­mai. Kaip vi­ta­mi­nai.

Bi­čių pie­ne­lis. Į lop­še­lius mo­ti­nų pa­de­da vikš­rą i ide­da jai mais­to – bi­čių pie­ne­lį. Tai iš­ima tą vikš­rą pra­da­rę aku­tę – di­des­nė ji­nai bū­na. I su vikš­ru iš­trau­kia tą pie­ne­lį. Vikš­riu­kas ta­da žū­va. Pie­ne­lis pa­sil­pu­siem vi­so­kiem tin­ka.

Me­dus. Vi­sa­da skir­tin­gas. Pa­gal vie­tą, pa­gal au­ga­lus. Pa­va­sa­rio me­dus – pie­nių. Gry­nom pie­nėm tren­kia. Kas su ke­pe­nim, kas su or­ga­niz­mo su­tri­ki­mu, tam ge­riau pie­nių me­dus.

Kva­pia­usias tai yra lie­pų me­dus. Yra vir­žių – ru­das. Me­dus yra vi­sas vais­tin­gas ir iš jo jo­kių at­ma­tų ne­lie­ka.

Žai­di­mai. Su gė­le. Vie­na mer­gai­tė bū­va at­ski­ra, o vi­si šo­ka po­rom. I mer­gai­tė gė­lę ne­šio­ja. Nu i no­rės kat­rą iš­skirt. Pri­neš i pa­duos tos po­ros mer­gai­tei. Ta mer­gai­tė, kat­ra šo­ka, tu­ri imt tą gė­lę, duo­da tą ber­niu­ką i ai­na į vi­du­rį, sau su­ki­na i šo­ka. I su ta gė­le. I vėl ku­riai nors įtei­kia, su kat­ruo nor ber­niu­ku pa­šokt. Mu­zi­ka yra– dau­giau­sia pol­ką šok­da­vo.

Kai mes vai­kys­tėj, tai li­ze­rį ai­da­vom. Ši­taip ant pirš­tų pa­si­sta­ty­da­vom pei­lį: pir­miau ant ma­žiu­ko – i smigt į že­mę, ka ji­sai įsmig­tų. Pas­kui an ki­to pirš­to, an ki­to. Nu tai jau taš­kas.

Rip­ka. Nu tai nu­pjau­ji nuo me­džio rip­ką to­kią ap­va­lą kaip te­ki­nį. Pa­si­ma pa­ga­lius. Tur lai­ky­ti kaip svie­di­nį. Tą pa­ri­ta, tur kits at­mušt su tais pa­ga­liais. Je­gu tu bū­si ne­ga­bus, ne­greits, tai tau duos į ko­ją, ko­ją nu­muš.

Pas­kui pa­si­da­ry­da­vom to­kius dvi­ša­kus pa­ga­lius. Nu tai kiek kas par­šo­kam: už­de­dam to­kį, vi­si bė­gam, šo­kam. Da di­des­nį smei­giam, da di­des­nį, kol jau ko­jom kliū­va.

Į me­džius lip­da­vom. Pil­vus nu­si­brai­žy­da­vom i iš­kris­da­vom.

O kai pa­ly­da­vo, tai mūs mė­gia­miau­sias bū­da­vo, kai pa­lei ke­lią au­gom, an to ke­lio dul­kių bū­da­vo daug. Tai kai pa­ly­ja, tos dul­kės su­šlam­pa, an ko­jų už­si­de­dam – pa­si­da­rom ba­tus. Ap­si­kre­čiam tuo žliu­ku, pa­si­mam ko­kį kar­klą, to­kį lanks­tų, vy­te­lę iš­pjau­jam, usi­li­pi­nam kiul­kėm an to ga­lo i lei­džiam, kas to­liau.

Pa­sa­ko­ji­mai. Čia bu­vo ku­ni­gas la­bai mė­gė­jas tau­to­sa­ką rinkt. Da­ba Aže­rė­ly ji­sai. O aš bu­vau jo pa­ti­kė­ti­nė. Tai bu­vo rink­ti­nė – jo su­rink­ta, per­spaus­dy­ta – vien iš tų bil­du­kų, at­si­ti­ki­mų vi­so­kių. Bu­vo Tau­rag­nų pa­ra­pi­jo už­ra­šy­ta.

Nu­si­pir­ko žmo­nės na­mus. Šei­ma, ale iš la­bai to­li. I bu­vo tė­vas, sū­nus, mar­ti i jų ma­ži­kė duk­ra. I tie iš­ėjo į ves­tu­ves tę ko­kias, pa­si­li­ko tik tas se­niuks. Bul­vių ka­šė bu­vo iš­vir­ta, pa­dė­ta. Tas se­niuks sė­di sau su ta anū­ke. Pra­dė­jo bul­vės skrai­dyt po orą, at­ro­do, ka su­pu­ko šiukš­lės – i vis­kas skrai­do su to­kiu zir­zi­mu.

Par­ei­na tas sū­nus, sa­ko: „Vai­kai, at­si­da­rė lan­gai, du­rys“. I ne­ži­no, kad usi­da­rė. „Toks vė­jas, toks cion­gas bu­vo, – sa­ko, – vis­kas skrai­dė“.

Tas sū­nus mis­li, gal tė­vui se­nam jau liu­ci­na­ci­ja ko­kia pa­si­da­rė. I čia nieks ne­klau­so. Ir­gi tas pats apie penk­tą va­lan­dą. Tai da­ba tas vaiks kreip­sis į val­džią. Nu­lė­kė pas par­tor­gą. Tas par­tor­gas: „Ge­rai, at­va­žiuo­sim pa­žiū­rėt“.

Su­sė­da vi­sa ma­ši­na stri­bų su ieš­mais, su šau­tu­vais, i pats par­tor­gas, ir­gi kam­sor­gas – vi­sa val­džia, ko­kia bu­vo, su­sė­do, ais pa­žiū­rėt tų vai­di­ni­mų. Įė­jo, su­sė­do i lau­kia, kol tas laiks at­eis.

Bu­vo ge­le­žis pa­sta­ty­tas sker­sas, tas, kur mal­kas pjau­ja, to­kia il­ga, i kir­vis. Kai pra­dė­jo ge­le­žis ta laks­tyt lin­guo­da­ma, i zir­zia, i ši­taip šni­ruo­ja. Pri­le­kia tam par­tor­gui i kam­sor­gui i pjau­ja, šni­ruo­ja po kak­lu. Tai tie šau­tu­vus tuos su­si­sta­tę, ka tik juos ne­pa­pjau­tų. Kir­vis po orą laks­tė, i tos šiukš­lės vi­so­kios, at­ro­do, ka vi­sur ne­šluo­ta, su tom že­mėm, su vis­kuo.

Tai tie pa­sė­dė­jo, pa­sė­dė­jo, pa­sa­kė, ka dau­giau nie­kam neš­ne­kė­tų, i kai tu no­ri, tei gy­vęk. Ty­lėk, jo­kių vel­nių nė­ra, jo­kių nie­ko. I ne­val­na šne­kėt: „Ka ne­iš­girs­tu­mėm – o bus tau blo­gai.“

Tas žmo­gus ai­na pas ku­ni­gą. Tas ku­nigs jau­nas – nu­va­žiuo­ja pas ki­tą. Sa­ko, ši­teip i ši­teip, žmo­gus krei­pias. Tai tas sens pa­gal­vo­jo, sa­ko, gal koks vie­tos ne­ran­da, ko­kie pa­kas­ti yra. Nu tai tą ku­ni­gą įmo­ki­na, sa­ko, ka nu­va­žiuo­tų, pa­sa­ky­tų, ka žmo­nių daug pri­si­rink­tų apie tą na­mą, ka ne­bū­tų ko­kios afe­ros, ka ne­pa­si­juok­tų iš ti­ky­bos. „Api­pil­kit aba mil­tais, aba pe­le­nais, a smė­liu ko­kiu, ka ne­bū­tų pė­dų, ka kas ne­įei­tų.“

Nu tai pri­si­rin­ko apie pen­kias­de­šimt kai­mo žmo­nių, api­py­lė pe­le­nais tą vi­są na­mą i vi­si sė­di lau­ke, o tas ku­nigs i tie šei­mi­nin­kai sė­di vi­duj. Taip pat at­si­da­rė du­rys, vis­kas, i ne­laks­to tik­tai tage­le­žis, ne­at­lė­kė iš to kam­po. Pa­dū­ko, pa­dū­ko tas oras. Nu i pas­kui tas ku­ni­gas sa­ko bal­su: „Kas ko no­rit? Pas­kui pa­dė­kit ko­kią žy­mę, krei­dos, gal yra kur kas už­kas­ta“.

O kai tą na­mą sta­tė, tai meist­rai – tė­va­s ir sū­nus dir­bo dir­bo i din­go. Ne­ži­no, kur jie din­go – iš to­li bu­vo. Nu, pra­puo­lė, iš­ėjo, i vis­kas.

Tai da­ba tas jau pa­klau­sia, ry­tą nu­vai­na į tą ga­liuką, toks kam­ba­rys, mil­tai tę bū­da­vo su­dė­ti– stu­be­lę. Mil­tų pa­bars­ty­ta i pa­ra­šy­ta an tų mil­tų, ka čia gu­li tė­vas i sū­nus, i jūs mum ne­duo­dat „ra­my­bės.“

Tai tas sū­nus vė sa­ko: „Kur jūs gu­lit? Mes vis­ką pa­da­ry­sim, pa­de­dam krei­dos, jūs pa­žy­mė­kit, kur gu­lit“. Nu tai an ry­to­jaus įsa­ky­ta šei­my­nai žiū­rėt, ka nie­ko ne­nu­try­tų. Pa­žiū­ri, kai tik kam­pas pe­čiaus pa­sta­ty­tas, ru­tu­liuks, i čia ru­tu­liuks vi­sai an to kam­po. Rei­kia pe­čių nu­griaut. Nu­griau­ja tą pe­čių, iš­plė­šia grin­dis, ka­sa. Ran­da dve­jus griau­čius. Jau api­pu­vę.

Iš­aiš­kė­jo, ka tas, kat­ras sta­tė tą na­mą, – tiem meist­ram rei­kė­jo mo­kėt, – jis juos nu­žu­dė. I pas­kui pats iš­lė­kė iš tę i par­da­vė tą na­mą.

Nu tai pas­kui juos iš­ka­sė, nu­pir­ko kars­tus. Juos pa­lai­do­jo i dau­giau jau tam na­me nie­ko blo­go ne­bu­vo, tik par sap­ną pa­sa­kė, kad ačiū, mes bū­sim ra­my­bė­je.

Pas­kui bu­vo kits už­ra­šyms. Par pa­sau­li­nį ka­rą nuo mū­sų an tę to­kie miš­kai di­de­li bu­vo. Kai vo­kie­čiai trau­kės vė, o ru­sai vė ėjo… tai tę jų vie­nuo­li­ka a kiek bu­vo su ar­kliais at­jo­ję.

Jie gu­lė­jo vi­si la­bai pa­var­gę, tris die­nas nei val­gę, nei gė­rę. Sla­pu­kais jo­jo ru­sų tie, o vo­kie­čiai ėjo, trau­kės. Tai to miš­ke, ma­tyt, vo­kie­čiai nu­žiū­rė­jo. Tie vi­si su­gu­lė jau bis­kį pa­sil­sėt, sar­gy­bi­nius pa­li­kę. I tie ar­kliai su­gu­lė į to­kią pa­vo­mę. Tai tas lie­tu­vis – ėjo su ru­sais – sa­ko: „Už­mi­gau. Bal­ta mo­te­ris kaž­ko­kia pa­pur­tė, kad kel­kit i greit iš čia ai­kit – su to­kiu įsa­ky­mu“.

Tas da­ba pa­gal­vo­jo – pa­var­gęs, i vė snaus. Sa­ko, vė jį pa­pur­tė: grei­tai kel­kit – i ait. Kai jau ant­rą­syk, da, sa­ko, snau­džiu. O jau tre­či­ą­kart kaip jau pa­pur­tė, tai su to­kiu cion­gu – greit, sa­ko.

„Tai, –  sa­ko, – aš grei­tai – ka­man­dą, i mes pa­si­trau­kėm iš tos vie­tos. Kai mes pa­si­trau­kėm,– vo­kie­čiai, ma­tyt, bu­vo nu­žiū­rė­ję, tai kad da­vė tą vie­tą… Mūs tai nei vie­no nei su­žei­dė, nė nie­ko. Kai da­vė, tai dre­bu­lių šak­nys i kel­mai lė­kė aukš­ty. Duo­bes iš­va­rė. Tai tas ka­ri­ninks sa­ko, tik­rai Ma­ri­ja mu­mis pa­kė­lė“.

Čia vie­nu tar­pu ties Vil­ki­ja ėjo stu­den­tės. Iš­li­po, gar­lai­viu­kai kai plauk­da­vo, i par tą sa­ląjos ėjo par lauž­tą. Bum! I trys jos pa­ni­ro po ta sa­la, pa­grimz­do.

Dvi tai grei­tai ra­do, o vie­nos vi­sai ne­ra­do. Tai ta mo­ti­na blaš­kos – ka nons la­vo­ną, nons kur rast.

Te­tai jos pri­si­sap­nuo­ja ta duk­tė. Sa­kė, aš bū­nu ties Le­ke­čins­ku – o Le­ke­čins­kas už Ve­liuo­nos tę toks gy­ve­no, prie re­vo. La­bai siau­ra tę Ne­mu­no ta lau­ki­kė. Sa­kė, aš tę gy­ve­nu da­bar – ne­si­rū­py­kit. Tai da­ba ta te­ta ne­nor ką ji nie­kam šne­kėt – sap­nas sap­nu. Ki­tos kai­min­kos pa­pra­šė – va­žiuo­jam.

Tos at­ei­na, sa­ko, a ne­iš­plau­kė koks sken­duo­lis? Nu ką, sa­ko, nie­ko ne­ma­tėm. Par­le­kia vai­kai tą sy­kį, sa­ko, mo­te­ris, už ba­te­lio kar­klas už­si­su­kęs.

Tai­gi nu­vai­na i ran­da. Tai pas­kui par­va­žia­vo na­mo, pa­sa­kė mo­ti­nai, pa­pra­šė, ka ją už­deng­tų, i par­ve­žė.

Prieš ak­men­li­gę ma bu­vo la­bai di­de­li skaus­mai – prieš ope­ra­ci­ją. Aš čia bu­vau na­mie, Rau­do­nėj, vie­na. Su­lei­džia de­šim­tą va­lan­dą vais­tus. Aš nuo de­šimts, ma­tyt, są­mo­nės ne­te­kau. Vi­są tą lai­ką, nuo de­šimts iki tri­jų, – i aš ne­ži­nau, ar aš sap­na­vau, a ma jau teip ma­kau­lė vei­kė.

Toks tu­ne­lis – di­džiu­lis kaip na­mas. Ap­va­lus ap­va­lus. Kaip iš le­do, kaip iš kris­ta­lo ko­kio – il­gas il­gas į pie­tus. Ma­no kū­nas gu­li an grin­dų. Aš kai bu­vau at­si­gu­lus, teip – ba­lti­niai že­miau ke­lių, su ran­ko­vėm bis­ky­tį, ba­sa, ži­la. Aš teip gu­liu. O aš kaž­kur tei aukš­čiau, ko­kius tris met­rus. Bet kas, aš ne­ži­nau. Tuo tar­pu ma nė ne­skau­dė­jo, aš nie­ko ne­jau­čiau. Aš vis žiū­riu, tei gal­vo­ju: „Ale tam kū­nui šal­ta spran­dui nuo to le­do, bet ma tai nie­ko“.

Pas­kui aš bis­kį pra­si­čiu­ki­nau, tei pra­dė­jau gra­ba­liot lo­vą, kad la­bai ma ne­ge­rai. Pri­rėp­lio­jau prie te­le­fo­no, pas tą Kriau­čiū­nie­nę skam­bi­nu. Tai, sa­kė, aš jau į na­baš­ny­ką bu­vau pa­na­ši. Man bu­vo tur­būt kli­ni­ki­nė mir­tis.

Pa­ži­nau vi­sas žo­les. Rink­da­vau her­ba­rus, vi­so­kias ty lau­ki­nes. O pas­kui kny­gos bu­vo. Da tė­tės kny­ga bu­vo li­kus. Tai pas­kui pra­dė­jau do­mė­tis žo­lėm. Šei­moj tra­di­ci­jos ne­bu­vo, tik mū­sų die­de­lis žo­li­ninks bu­vo. Ans gy­dy­da­vo žmo­nes, gy­dy­da­vo gy­vu­lius, i pokš­ti­ninks bu­vo. Pet­ras Prei­mo­nas var­du – ma­mos tė­vas.

O pokš­tų tai jis pa­da­ry­da­vo to­kių. Skai­tos, vy­rai ki­ti pir­ma tin­gė­da­vo to ta­ba­ko pa­si­so­dyt. Nu tai to ta­ba­ko jau pra­šo. O tie ta­ba­kai bu­vo ne taip ci­ga­re­tės. A kaip? Ale ta­ba­ki­nės avi­no iš­dirb­tas tas vi­sas or­ga­nas, tas toks iš­dirb­tas kap­šas.

Tai vi­si: nu tai ta­ba­ko, nu tai ta­ba­ko. Tai da­bar jau viens tas to ta­ba­ko ne­tu­ri, tai da­ba tasdie­duks sa­ko: „Nu, bjau­ry­bė, tas tin­gi­nys. Pa­lauk“. Tai ji­sai to, žvir­bliai kur tu­pi, tų iš­ma­tų pa­ė­mė, su­try­nė į tą ta­ba­ką. „Nu tai tau jau čia gal bis­kį tau stip­res­nį,“ – skai­tos, jau iš ki­to, iš po­pie­ri­kės pa­da­vė jam to stip­res­nio. Tas už­si­rū­kė: čiupt už no­sies, čiupt už no­sies, čiupt ir ta no­sis ši­to­kia, kai klou­no. Su­tys­ta an sy­kio.

Die­duks bu­vo pa­sa­ko­rius di­de­lis. Vat iš die­du­ko vie­ną pa­sa­ką pa­sa­ky­siu, kur jo­kio­se kny­go­se nė­ra. Apie Gel­gau­dų pi­lį. Nu toks kaip pa­da­vi­mas bu­vo.

Skai­tos, tę bu­vo dva­ras – Gel­gau­das gy­ve­no. Žmo­na ką tik bu­vo mi­rus. Tu­rė­jo duk­te­rį. Ta duk­tė gra­ži bu­vo, i tas tė­vas ver­čia, kad žen­to rei­kia. Tai ta duk­tė pa­sa­kė: „Nu, te­kė­siu aš už to­kio, kat­ras at­va­žiuos, la­bai bus gra­žus, i no­sis bliz­gės,“ – skai­tos, kai si­dab­ras.

Nu tai ge­rai. Vie­ną va­ka­rą at­va­žiuo­ja toks vy­riš­kis: no­sis bliz­ga kai si­dab­ras, gra­žus, iš­au­gęs, aukš­tas. Nu i jie ap­si­ve­da. Ap­si­ve­da, tuoj ves­tu­vės, ją nu­si­ve­ža, par Ne­mu­ną par­si­ke­lia, i to­liau kur nu­si­ve­da, bet nie­ko. Dvars toks tam­sus, dū­mais pa­smir­dęs, i nė jo­kio tar­no, nė jo­kio nie­ko, tik jį vie­ną ma­to. La­bai il­gu. Tai jau ji gal­vo­ja: „Kaip nors, kad tik aš iš­trūk­čiau, dau­giau jau aš ne­va­žiuo­siu į tą dva­rą – nu­va­žiuo­siu pas tė­vą“.

Tai la­bai jau pra­šo. Nu jis pri­ža­da, va­žiuos jau, skai­tos, pas tą tė­vą į Gel­gau­diš­kę – ne į tą Gel­gau­diš­kę, bet į pi­lį. Gel­gau­diš­kė pa­ti anoj pu­sėj, o ta pi­lis ši­toj.

Jis su­sto­ja su tais ar­kliais i sa­ko: „Ma reik an sa­vo rei­ka­lo“.

O jau ne­to­li, jau ji taip nu­jau­čia, ka ne­to­li. Skai­tos, kur mo­ti­na pa­lai­do­ta, kop­ly­čia. Žiū­ri, ka ji­sai, prie ka­po žva­kę pri­si­ka­bi­nęs, mo­ti­nos kū­ną grau­žia – tas vy­riš­kis. Jau ją tiek bai­mė su­ko i ka ji ne­tu­ri kur bėgt.

At­ei­na, nu tai sa­ko: „Kur tu, bran­gu­sis, bu­vai?“

„Tai, ma­tai…“ – jau jis nu­si­šne­ka.

I jis pas­kui pa­si­ver­čia tuo tė­vu, jai ap­du­mia akis – jau tu pa­sa­kok. Tai ji­nai: „Tė­ve­li, aš dau­giau ne­va­žiuo­siu,“ – i ji pa­sa­ko­ja, kad ji­sai grau­žė mo­ti­nos gra­be kū­ną.

Tai die­duks ma­no kiek in­fark­tą čiut ne­pri­va­ry­da­vo tiem žmo­nėm. Tai, skai­tos (kai jau ta pa­sa­kė, ka jis kū­ną grau­žė ), tai die­duks ma­no ran­kas iš­kė­tė, i kat­ras ša­lia sė­dė­jo, an to teip, i sa­ko: „Aš tę bu­vau!“

Tai tas tik klekt – i nu­mi­ręs.

Va­žiuo­ja tė­vas su sū­num Me­de­ly­ne – čia yra toks upe­lis Ar­me­niuks, į Ar­me­ną įte­ka par tątil­tą. Ar­kliai kaž­ko prunkš­čia, ne­nor ait– bai­dos. Tai tas da­ba pa­ma­tė, kad an to til­to – o til­tai tai me­di­niai bu­vo pir­ma – an to til­to gu­li vilks an kraš­to. Gal­vą pa­si­dė­jęs, iš­si­tie­sęs i gul. Tai tas puo­lė (kai ki­tą­syk va­ži­nė­da­vos, an šla­jų to­kie dro­gai, ka ga­lė­tum dau­giau ką įsi­dėt, bu­vo), tą rin­gą iš­si­traukt iš tų šla­jų, kur ka tie dro­gai, ka ne­kris­tų, bu­vo, jau gys ar­klius. Tas tė­vas sa­ko: „Ne, vai­ke­li, pa­dėk vis­ką. Nie­ko jis ne­pa­da­rys tiem ar­kliam“. Sū­nus pirš­ti­nes nu­si­mo­vė i pa­li­ko toj vie­toj.

Pra­va­žia­vo jie. Žiū­ri, ka pirš­ti­nes nau­jas pa­li­ko. Sū­nui bu­vo la­bai gė­da prieš tė­vą, ka jis bi­jo. Tė­vas i sa­ko: „Tai gal bi­jo­si da­ba tų pirš­ti­nių pa­si­imt?“

„Ne,– sa­ko,– aš nu­vai­siu i pa­si­im­siu“.

Kaip atė par tą til­tą i vilks žiū­rė­jo liūd­nom akim, teip i vė liūd­nai. Skai­tos, vi­sa­da sau­lei lei­džian­tis ma­ty­da­vo tą vil­ką an to til­to gu­lin­tį kaž­ko­kį lai­ką. A ko­kia vė­lė, a kas.

An­ta­no Mi­le­rio mo­čiu­tė čia, Rau­do­nė­nuo­se, gy­ve­no. I čia kaž­kur skrus­ke­lis yra. Ki­tą sy­kį ji­nai jau­na į dva­ro lau­kus ar­klius nak­tim gy­da­vo į nak­ti­go­nę. Tai jie tę ga­nė: vy­rai, mer­gos, i ji­nai tą sy­kį. I bu­vo pons mi­ręs – Pac­lauc­kas. O čia bu­vo Pac­lauc­ko dva­ras – ten jie ga­nė. Tas pons bu­vo ne­se­niai pa­ka­vots. Vaiks na­muos li­kęs.

Jie ug­nį už­si­kū­rė, tai dai­nuo­ja, tai šne­ka, tai pa­sa­kas – kas ką su­ge­ba. Žiū­ri – at­va­žiuo­ja ka­rie­ta: su še­šiais er­ži­lais juo­dais, juo­dai ap­si­vil­kę žmo­nės. Jau to­kie vy­rai štar­kūs i tie ku­če­riai. Su­sto­jo ties jais. Kai jų tas lau­žas la­bai pri­kū­ryts bu­vo, pa­si­ė­mė šiū­pe­lius, at­ėjo, ža­ri­jų pa­ė­mė iš to lau­žo, nu­ne­šė tiem ar­kliam, pa­py­lė, pa­py­lė. Tie ar­kliai pauš­kia – ug­nys ai­na. Ale jie žiū­ri žiū­ri į tuos er­ži­lus, ka jie jau žmo­nėm pa­vir­to. Jie ki­tų tų ne­pa­žįs­ta, bet viens – jų pons.

Jų daug tę bu­vo, a ke­tu­rio­li­ka tų žmo­nių, i tie pra­dė­jo šne­kėt, ka ma­tėm po­ną pa­kin­ky­tą er­ži­lo vie­to – ža­ri­jas ėdė. Tai pra­dė­jo šne­kėt, ka pons nu­mi­ręs – tom ug­nim, tom ža­ri­jom še­ria. Vai­kui la­bai bu­vo gė­da, jis par­da­vė dva­rą i iš­va­žia­vo į Pran­cū­zi­ją.

Rau­do­nės dva­ras. Anks­čiau čia bu­vo kaip veid­ro­dis prū­das – iš­plūk­tas mo­liu, žvy­ru pri­plau­tas. Su­vež­da­vo van­de­nį iš Ne­mu­no, iš šal­ti­nių ki­bi­rais, bač­kom ku­me­čiai, tie bau­džiau­nin­kai. i su­pil­da­vo į tą prū­dą. Pri­leis­da­vo žu­vies – la­bai gra­žios, ge­ros. Po­nai vaikš­čio­da­vo, žu­vys plau­kio­da­vo i dug­nas ma­tyt bū­da­vo. Žu­vis au­gy­da­vo.

Len­kme­tis. Rūkš­io­nių kai­me, kai bu­vo len­kme­tis, tai tę ko­kį se­ne­lį – a tę kam ne­pa­ti­ko – jį rei­kia pa­kart. Nu­plakt i pa­kart. Tai ka­ria. Vai­kai, pa­ti šau­kia, rė­kia, ke­lia už ko­jų. Čia jam už­ner­ta. Ku­ni­gą at­si­ve­žė – ir­gi vi­si len­kai dau­giau­sia bu­vo – tai tas ku­nigs jau jį pa­kra­pi­no, pa­šven­ti­no. Jau tu pa­smerkts, tu nu­vai­si į dan­gų, bet ta­ve vis tiek pa­ka­ria. O daug žmo­nių nu­plak­da­vo. To­kie lo­viai bu­vo. Tę kar­da­vo – ta pu­šis bu­vo. O pa­tiem – pa­tiem nie­ko.

Bu­vo len­kme­tis, bau­džia­va. Po­nai už­sa­kė, ka pri­mar­gyt kiau­ši­nių, pri­kept ge­rų py­ra­gų, o ka ne – gaus bi­zū­no.

Nu i už­ėjo ru­sų, ca­ro ar­mi­ja, po­nus gau­dė. O jie į tą Garš­pel­kę bu­vo su­si­spei­tę, iš vi­sos Lie­tu­vos ba­go­čiau­si bu­vo su­lin­dę. Tai pas­kui nė tų kiau­ši­nių jiem rei­kė­jo, nie­ko.

Tai viens po to, jau po kiek lai­ko, miš­ke dre­bu­lę pjo­vė. Nu, ka ne­ima tas pjūk­las, ka ne­ima. Tai­gi žmo­gus įkri­tęs. Vi­du­ry blauz­dų, par blauz­das pjau­ja, par kau­lus. Tai, ma­tyt, pa­sprū­do: ka­vo­jos, įkri­to į tą dre­vę – kiau­rą me­dį – iš­lipt ne­ina, i su­džiū­vo.

O pas­kui čia, kai tie vi­so­kie po­nai bu­vo, tas len­kme­tis, tai jie čia, Bur­bi­nėj, už­ka­sė sa­vo tur­tą. Šaukš­tai auk­si­niai, vi­so­kie pa­dėk­lai, vis­kas auk­so, si­dab­ro – i už­ka­sė jie di­de­les skry­nias. I už­dė­jo di­džiu­lį ak­me­nį. O da­ba miš­kas to Bur­bi­nėj.

Nu tai pas­kui vie­na mo­te­riš­ka, to­kia Bra­zauc­kie­nė, ji­nai už­ėjo. To­kio Bra­zauc­ko – ku­ni­go – mo­ti­na, jau mi­rė ji­nai, už­ėjo. Jau laz­dy­nas už­au­gęs, tas ak­muo pa­sken­dęs. Rie­šu­tus sky­nė i už­ėjo an to ak­mens. Ji­nai api­ba­dė, api­ba­dė i su­pra­to, ka tas ak­muo. Jau jie vis­ką ži­no­jo – maž­daug ket­vir­tam kvar­ta­le to Bur­bi­nėj. Par­ėjo na­mo, vy­ram pa­sa­kė – ais tą ak­me­nį nu­verst. I jau ži­no, kas tę pa­kas­ta. Ogi nu­vai­na – šiai vaikš­čio­jo, tei vaikš­čio­jo, i jau dau­giau ne­ran­da. I po šiam lai­kui jis yra kaž­kur – di­de­lis lo­bis – tam kvar­ta­le ket­vir­tam Bur­bi­nės. Kol kas nė­ra kam skir­ta, ka ras­tų.

Ca­ro lai­kai. An­ta­no Mi­le­rio tė­vas Pra­nas jau­nas ka­ra­lie­nės gvar­di­joj tar­na­vo. Jis toks aukš­tas, gra­žus žmo­gus bu­vo. Prie ca­ro lai­kų ka­ra­lie­nės gvar­di­ja bu­vo i ka­ra­liaus gvar­di­ja. Ka­ra­lie­nės gvar­di­ja bu­vo su ūsais, o ka­ra­liaus gvar­di­ja – be ūsų. Ka­ra­lie­nė do­va­no­da­vo pi­ni­gų jiem už ūsus.

Stri­bai. Tai­gi, bū­da­vo, už­jo­da­vo, at­seit, Žu­ko­vo ar­mi­ja. O bu­vo vi­si dau­giau­sia žy­dai vi­so­kie, čiuč­me­kai vi­so­kie… I lie­tu­vių bu­vo la­bai daug. Lie­tu­vių kal­bą jie vi­si la­bai ge­rai mo­kė­jo. Vi­si žu­li­kai bu­vo.

I va Pa­lan­gos gat­vėj bū­da­vo pas Ma­ri­ja­ną, pas tą Dap­ku­ję. Mes kai nu­va­žiuo­da­vom, tai jie nė fe­ran­kų tu­ri, o šei­mos gy­ve­no. Tai vat pas tą lan­gą: kai jie va­ka­re par­ei­da­vo, tai iš vi­sų ki­še­niųima laik­ro­džius, auk­są i pri­si­de­da krū­vas. O pas­kui jau jie bu­vo ba­go­ti, jau jie ga­vo bu­tus. I vi­si iš Ru­si­jos, vi­si žu­li­kai su­va­žia­vo. Jų bi­jo­jo vie­ti­niai. Jie į tą Bur­bi­nę at­si­trau­kė, at­seit, miš­ki­nius tuos gau­dyt, o pas žmo­nes plė­šė.

Kai pas mus pa­čius už­ėjo, tai duo­na iš­kep­ta bu­vo. Ne­bu­vo kur dėt. Tai klo­ji­me an už­lai­dų pa­dė­jau – vis tiek su­ra­do. La­ši­nių pal­tis dvi tu­rė­jau, tai pa­trau­kiau spin­tą i už­ki­šau už tę – vis tiek su­ra­do.

Jie už­va­žiuo­da­vo, at­vež­da­vo iš ki­tų žmo­nių iš­plėš­tus mil­tus, o ki­tur pa­sa­kė: „Vat, at­veš, iš­kep­sit duo­ną. At­eis va­ka­re pa­si­imt“.

O ką tu pa­da­ry­si jiem. Ka ne – tai ta­ve kai šū­dą nuims vi­są.

Tai, ži­nau, pas mus jie už­jo­jo. I ve­ži­mus im­da­vo, i ar­klius. O An­tans bu­vo į prū­dą įme­tęs ve­ži­mą: iš­ar­dė i įme­tė. Tai da­ba jie šne­kė­da­vo par rai­dę: i ver, i žer, i vi­saip jie šne­ka par rai­dę. O mes, vai­kai, – ma­da to­kia bu­vo – tai aš la­bai spe­cia­lis­tė bu­vau . I jie taip par rai­dę sa­ko: „Rei­kia ge­rai pa­kra­tyt juos“. „Tai ka ma­tai, ka čia nie­ko,“ – sa­ko kits. Viens vie­no­kias dvi tas prie­bal­ses sa­ko, kits ki­tas.

Čia bu­vo pa­si­da­riu­si to­kia gvar­di­ja bur­bi­nė, skai­tos, tie, kur dir­žus pjo­vė, at­seit, ban­di­tus gau­dė. Su val­džios – su ru­sų ži­nia. I čia vi­si žu­li­kai bu­vo su­ėję, vi­si klas­tia­kai. Jie la­bai plė­šė žmo­nių rū­bus i vis­ką, ką jie no­rė­jo, kas ge­res­nis, jie krė­pė, ėmė – nie­kur ne­ga­lė­jai pa­si­skųst. Dau­giau­sia bu­vo žy­dų tau­ty­bės.

Kai jau bu­vo ta Žu­ko­vo ar­mi­ja, tai ar­klius ėmė. I to­kio Buč­kio – gi­rioj gy­ve­no. Tai ta Buč­kie­nė iš­si­ke­pė py­ra­go, me­daus, la­ši­nių pa­si­ė­mė i su sa­vo duk­te­ria ėjo. Už­ėjo an sar­gy­bi­nio – jie to­kius kvar­ta­lus už­si­ė­mę tu­rė­da­vo. Ma­tyt, pa­gai­lė­jo tos duk­ters, ka jau ta ne­iš­eis, i tie sar­gy­bi­niai sa­kė: „Tu aik na­mo“.

Jai bu­vo še­šio­li­ka me­tų – ma­no am­žiaus. Tai ją pa­lei­do, o ta mo­ti­na įė­jo, kur, sa­kiau, dir­žus lu­po. O pas­kui tė­vas ėjo tos mo­ti­nos ieš­kot, i abu­du tę pa­kliu­vo. Pa­si­li­ko tik­tai bro­lis i ji­nai. O tuos tė­vus nu­kan­ki­no.

Mū­siš­kis na­mie li­ko, o tas Sta­sius Jo­nai­tis par­ti­za­na­vo. Tai vie­ną­kart už­va­žia­vo ta gvar­di­jai pra­dė­jo man­tą krau­tis. Ruo­šės žmo­nes pa­tvar­kyt. Tas įsi­li­po į ag­lę la­bai tan­kią, i toj ag­lėj įsi­ki­bo – jam ki­to­kios iš­ei­ties, vy­rui, ne­bu­vo. Tai jis tę iš­bu­vo a pen­kias, a ke­tu­rias die­nas, kol ta sto­vyk­la sto­vė­jo. Jis vis­ką ma­tė. Tai tę žmo­nės iš anos pu­sės Bur­bi­nės kai su­ėjo tų ar­klių ieš­kot. A ke­tu­rio­li­ka, a dvy­li­ka – ne­ži­nau, bet la­bai daug tų žmo­nių pa­si­ge­do tą­syk. I juos vi­sus kan­ki­no: vir­ves už­ka­bi­no, su­kū­rė lau­žus po apa­čia. At­seit, ry­šį su ban­di­tais tu­ri, ry­ši­nin­kais vi­so­kiais, i juos kan­ki­no. O tas vis­ką ma­tė. Tai pa­žįs­ta­mai kai­min­kai, sa­kė, pir­miau nu­pjo­vė krū­tis, pas­kui du dir­žus iš nu­ga­ros lu­po. Pas­kui juos ap­de­gu­sius, su­smu­ku­sius tuos kū­nus a­do. Juos i ba­dė, kas ką no­rė­jo, tei kan­ki­no. Pjaus­tė or­ga­nus. I vis­ką tas Jo­nai­tis ma­tė. I pas­kui, kai tie pa­si­trau­kė, ji­sai iš­li­po. Bu­vo gel­tons kai kiau­ši­nio try­nys i pra­ži­lęs. Tai pas­kui sa­kom: „Kas tau, Sta­siau?’

Tai iš pra­džių jis sa­ky­da­vo tai po ver­dū­nu bu­vęs, tai čia mū­šy. O pas­kui vis­ką pa­pa­sa­ko­jo. Sa­kė: „Ne­pra­šyk Die­vo, An­ta­nė­li, ką aš ma­čiau“.

Mes ma­tėm ir­gi ko ne­ma­tę. Bū­da­vo, ai­na stri­bai pro ša­lį. At­ei­na miš­ki­niai. Pa­sa­kė, kad mes šian­dien pa­bū­sim čia. Skai­to­si, miš­kas ar­ti. O ką tu jiem pa­da­ry­si?

Mes ži­no­jom tą jų san­tvar­ką: nie­kad nie­ko ne­skųsk, nie­ka­da ki­tam blo­go ne­da­ryk. I teip ty­lė­da­vom.

O stri­bai kan­ky­da­vo. Nu­va­žia­vau į pa­si­ma­ty­mą – Ka­zys (ma­no bro­lis su­im­tas) sun­kiai šne­ka, plau­čiuo­se gur­gia ka­ži kas; su­dau­žy­ti, su­muš­ti, ne­val­gę. Kan­ki­ni­mų ne­iš­ken­tę ne­są­mo­nių pri­šne­kė­da­vo. Juos i mu­šė, i spar­dė, i van­de­niu py­lė. Įmes­da­vo tų pa­čių, ka tu tik pra­si­tar­tum. Vie­nas pa­siū­lė rie­ku­tę duo­nos už ak­so­mi­nę lie­me­nę. I pa­si­li­ko tik su marš­ki­niais.

O tie Žu­ko­vo ar­mi­jos, jie pas­kui pa­si­trau­kė į Pa­lie­sius, bet Pa­lie­siuo­se juos jau su­si­ri­kia­vo. Iš Bur­bi­nės par­ti­za­nai į Pa­lie­sių miš­kus pa­si­trau­kė. O juos tę „ge­rai“ pa­si­ti­ko. Ne­ži­nau, kiek li­ko gy­vų.