Juzefa Baltrušaitytė-Jocaitienė, g. 1918 m. Parevių k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE KASTERIUS

Nuo vai­kys­tės jau dir­bau pas Kas­te­rį, ku­me­čiai bu­vom. Vis­ką dir­bom: ir dar­žus ra­vė­jom, ir pjo­vėm, ir ru­gius grėb­da­vom, ir ve­ži­mus krau­da­vom. Vis­ką, vis­ką. Už ką bran­giau mo­kė­jo, tą la­biau no­rė­da­vom. Už ve­ži­mus bran­giau mo­kė­jo, tai už­si­muš­da­mos ei­da­vom, kad tik bran­giau mo­ka.

Pas Kas­te­rį skam­bin­da­vo toks skam­bu­tis šeš­tą va­lan­dą. Jį  pa­trauk­da­vo ir kvies­da­vo į dar­bą.

Kas­te­ris  tu­rė­jo daug že­mės. Ir ku­me­čiams do­va­no­jo vi­sus tuos skly­pe­lius, ku­riuo­se jie gy­ve­na. Po to ma­žyn, ma­žyn, ir vi­sai žmo­ge­lis iš­si­kraus­tė.

Bet prieš tai gra­žiai čia gy­ve­no. Ka­dai­se apie pi­lį bu­vo kliom­bai pa­da­ry­ti, da­ba tai ly­gi aikš­te­lė. Ir iš­ra­vė­da­vom, ir tu­rė­da­vom iš­eit, kad pė­dos jo­kios ne­bū­tų. Apie pi­lį vis­kas ap­grėbs­ty­ta bū­da­vo, mes juok­da­vo­mės – ei­sim šokt. O po­nas: „Na­gi, na­gi, at­ei­kit, pa­šo­kim, aš jum dir­žą kai pa­im­siu, tai pa­šok­sit“.

Lėts bu­vo Kas­te­ris, o ji­nai tai jau bai­si po­nia bu­vo. Nie­kur ne­si­kiš­da­vo. Vai­kas jų­jų ap­si­ve­dė cerk­vėj, toj pa­čioj da­bar kur mo­kyk­la. Sū­nus ve­dė ne vie­ti­nę, tur­būt pran­cū­zė bu­vo. Ką ji… Ar­klį už­au­gi­no gra­žiau­sią, ir jo­ja per lau­kus. Tė­vai abie­jų bu­vo, kai vin­čia­vo­jo, tai vie­no vie­noj pu­sėj, ki­to ki­toj pu­sėj sto­vė­jo. Pas­kui kai ap­si­ve­dė, čia gy­ve­no, o kai pa­ju­to, kad smun­ka, ban­kru­tuo­ja tė­vas, iš­vy­ko. Viens sū­nus Kau­ne gy­ve­no. Jau­niau­sias čia dar kiek pa­bu­vo. Iš vi­so tris sū­nus Kas­te­ris tu­rė­jo. Ni­ka­lo­jus, Alek­san­dras ir Vla­dis­lovas. O žmo­na Kas­te­rio tai ne lie­tu­vė bu­vo. Ro­dos, kad ru­sė, nes dau­giau­sia ru­siš­kai kal­bė­jo. Var­do jos ma­žai kas ži­no­jo, nes nie­kas var­du ne­va­di­no – tik po­nia. O reng­da­vo­si tai la­bai gra­žiai tos po­nios. Ši­tom die­nom pa­pras­čiau, o jau iš­ei­gai tai bai­siai gra­žiai – bliz­gan­čios vi­sos, švy­tin­čios.

Mar­ti, ta kur bu­vo pran­cū­zė, tai jos nieks ne­su­gau­dys. Jai tik rū­pė­jo tik ar­klį pa­bal­not ir lėk­ti per lau­kus.

O ge­ras Kas­te­ris bu­vo. Vi­siem ku­me­čiam po 4 hek­ta­rus že­mės da­vė. Dau­giau ne­gu ko­lū­kiuo­se, da­bar tai man 7 arus at­ma­ta­vo… Pons ru­siš­kai šne­kė­jo, bet ką rei­kia su ku­me­čiais lie­tu­viš­kai kal­bė­jo. La­bai ge­ra­šir­dis bu­vo. Jo var­du nieks ir­gi ne­va­di­no, po­nu va­di­no. Ale jo var­das pa­pras­tas, bu­vo Juo­zas. Ei­da­vo ku­me­čiai, tar­nai po­ną su var­di­nėm svei­kint. Pi­ly Juo­za­pi­nes švęs­da­vo. Kai pa­svei­kin­da­vau, jis vis sa­ky­da­vo: „O ka­da tu sa­vo var­di­nes švę­si?“ o aš: „Jau, pons, ma­no pra­ėjo, kai pats į Kau­ną bu­vai iš­va­žia­vęs, ta­da ma­no bu­vo“.

Dar vie­na di­de­lė šven­tė pi­ly­je bū­da­vo – Va­sa­rio – 16-oji. Kas­te­ris ir­gi švęs­da­vo, kad ir ne lie­tu­vis bu­vo. Ir į baž­ny­čią ei­da­vo, ir vė­lia­vą pa­duo­da­vo nešt. O pi­lies bokš­te vi­sa­da vė­lia­va bū­da­vo iš­kel­ta. Pa­me­nu, vie­ną iš­kė­lė – tuoj į sku­te­lius su­dris­ko. Ta­da ki­tą, vil­no­nę, pa­ė­mė, kaip da­vė su ma­ši­na sker­sai iš­il­gai, tuo­met jau la­bai il­gai ji bu­vo. Kai Kas­te­ris iš pi­lies iš­va­žia­vo, tą pa­čią vė­lia­vą pa­si­ė­mė. Kas­te­riui bu­vo dau­giau kaip 60 me­tų, kai iš­si­kraus­tė. Ban­kru­ta­vo, nes ne­si­ki­šo, ne­vaikš­čio­jo kaip ūki­nin­kas pa­si­žiū­rė­ti. „Ma­no, – sa­ko, – ap­žiū­rė­ta yra žmo­nių,“ – jis ne­si­ki­šo. O žmo­nės ge­rai dir­bo. Dir­bo žmo­nės su moks­lu. O toks Opas­novs pas jį dir­bo, bu­vo pa­gal­bi­nis, ei­da­vo vi­sur… Gar­lai­vius tris nu­si­pir­ko, ba­go­tes­nis už po­ną pas­kui bu­vo. Čer­ni­kaus­kas ir­gi nie­ko žmo­gus bu­vo. At­ei­da­vo, pa­sa­ky­da­vo, ar dar­bo no­ri. Jis ten prie miš­ko že­mės ga­vo, už tai pa­si­sta­tė na­mą. Kai jis dir­bo, tai jį rė­mė, bet rei­kė­jo iš­eit, pa­likt.

1939 m. Kas­te­ris dar bu­vo. Val­dė da­bar esa­mą par­ką, dva­rų tu­rė­jo – Gude­lau­kis už Rau­do­nės, Pa­re­viai. Ap­link pi­lį ir dva­rus nei žo­le­lės ne­bu­vo, bet kai Kas­te­ris iš­ėjo, vis­kas iš­ny­ko. Kai jau Kas­te­ris ban­kru­ta­vo, juo­du abu su Lin­de­riu iš­va­žia­vo. Viens pa­dė­jęs šim­tą, kits pa­dė­jęs šim­tą – taip ap­do­va­no­jo. Pas Lin­de­rį bu­vo ge­ras už­dar­bis – 4 Lt į die­ną, o pas ki­tus po du li­tus mo­kė­da­vo. Kai Kas­te­ris ma­tė, kad smun­ka, tai išnuo­ma­vo to dva­ro kraš­tą. Bu­vo toks danas, mes jį Run­ku­li­niu va­din­da­vom, tai dar su tuo at­si­lai­kė, nes tas su­mo­kė­jo už že­mę.

Kas­te­ris iš­va­žia­vo po ka­ro. Kol jis čia bu­vo, Run­ku­li­nis gy­ve­no pas jį, nuo­mo­jo že­mę ir sė­jo bu­ro­kus. Di­de­lį pel­ną gau­da­vo. Ir tuo­met dar Kas­te­ris ne­blo­gai gy­ve­no. Kas­te­ris pats pa­sa­ky­da­vo, kam į ku­rį dar­bą ei­ti. Jam jau jo vai­kai ne­tar­na­vo. Pa­tį jau­niau­sią nien­ka ar­ba ne­nia va­din­da­vo ku­me­čiai. Ta­da ir apie pi­lį vis­kas ki­taip bu­vo ne­gu da­bar at­ro­dė: bu­vo gra­žiai ap­so­dy­ta, bugž­bo­žės žy­dė­jo, bet dau­giau­sia Kas­te­ris ro­žes so­dy­da­vo, dar gvaz­di­kus mė­go. O pie­ve­lę kas sa­vai­tę rei­kė­da­vo pjau­ti. Tie me­džiai prie pi­lies, jie taip pat jau bu­vo.

Tuo lai­ku Lin­de­ris pas Kas­te­rį pie­ni­nę tu­rė­jo ir va­do­va­vo jai. Taip, jie abu su Kas­te­riu ge­ri drau­gai bu­vo. O kai Kas­te­ris pra­si­sko­li­no šim­tais tūks­tan­čių li­tų, kai jau bu­vo įsa­kas jo tur­tą iš var­žy­ti­nių par­duo­ti, tai te­ko jam per­si­kraus­ty­ti į mū­ri­nį na­mą, ku­ria­me bu­vo cerk­vė pa­da­ry­ta, pas­kui vėl į pi­lį per­ėjo, nes jam pri­klau­sė. Ir vėl pas­kui iš­ėjo, tuo­met jau į Vo­kie­ti­ją iš­si­kraus­tė. Vė­liau pi­ly­je dar gy­ve­no Ma­tu­šaus­kai, pas­kui Ma­siu­liai. Bokš­te prie Lie­tu­vos vė­lia­vos rei­kė­da­vo bu­dė­ti, tai Ma­tu­šaus­kas pats ten ir bu­dė­da­vo, tar­nai ap­link pi­lį lie­pas ap­kar­py­da­vo.

Po ka­ro pi­lį bom­bar­da­vo. Ne pa­grin­di­nį bokš­tą, bet tą kry­žių, var­pi­ne va­di­na­mą, o tą, kur  anoj pu­sėj sto­vi, tai tik kraš­tą grie­bė, o da­bar at­sta­tė. Nuo Kas­te­rių lai­kų prie pi­lies iki da­bar au­ga keis­tos gė­ly­tės – kas­te­riu­kai. Taip jas žmo­nės pra­mi­nė, nes Kas­te­riai jas iš už­sie­nio at­si­ve­žė.

O pas Kas­te­rį abu su vy­ru dir­bom. Iš­te­kė­jau ei­da­ma de­vy­nio­lik­tus me­tus, per tė­vą gir­tuok­lį. Iš­te­kė­jau, ir ta­da pi­ly gy­ve­nau, prie baž­ny­čios. Tik vė­liau iš­si­kė­lėm – Kas­te­ris že­mės skly­pe­lį ir me­džių na­mui da­vė. Dar ne­te­kė­jus Kas­te­rio dva­re, pi­ly, ei­da­vau aš kam­ba­rius plaut. Ne­no­rė­da­vau, sa­ky­da­vau, eik, ma­ma, tu pa­ti. Ir vie­ną­syk kam­ba­rius be­plau­da­ma kaip ap­tėš­kiau Kas­te­rie­nei ko­ji­nes, ta sto­vė­jo prie ma­ni kam­ba­ry. Vaikš­čio­da­vo man iš pas­kos, žiū­rė­da­vo, kaip va­lau. Ty­čia  taip pa­da­riau. „Tai­gi, ma­ma, – sa­kau, – aš ne va­gis ko­kia, kad ji iš pas­kum se­kio­ja.“ At­ėjo Kas­te­ris. Ji pa­sa­kė. „Va­je­zus­ma­ri­ja, ką aš pa­da­riau, ką aš pa­sa­kiau!…“, o jis: „Dėl to reik ap­gal­vo­ti, ką žmo­gui sa­kyt…“

Gė­rė stip­riai ma­no vy­ras, nors dar­bi­ninks auk­si­nis bu­vo. Pa­ma­tė pas­kui Kas­te­ris, kad ge­ria, sa­ko: „– An­ta­nė­li, at­sa­ky­siu aš tau, at­sa­ky­siu“. Tai aš sa­kau: „Pons, ne­at­sa­ky­kit, jis mū­sų ben­dra­dar­bis, – sa­kau, – tai pas­kui jis muš mus, kai par­ei­sim“. „– Ne, pa­bau­siu tik“. Ir pa­bau­dė. O bau­dė taip: tam nei pi­ni­gų mo­kė­jo, ir tu­rė­jo be lai­ko ati­dirbt.

O taip ne­si­ka­bi­nė­jo Kas­te­ris, vaikš­čio­da­vo tik su laz­de­le pa­si­rė­męs. Se­nas bu­vo, bet gra­žus, ge­ras. My­lė­jo ku­me­čiai sa­vo po­ną, grau­du bu­vo at­si­svei­ki­nant. At­si­svei­ki­nom, o se­ne­lis tik brinkt ir nu­vir­to, be dak­ta­ro ne­at­gai­vi­nom. Gai­la ir jam bu­vo sa­vo žmo­nes pa­likt, ir pi­lį. Čia gra­žus rū­mas – daug kam­ba­rių, sa­lės, ku­rio­se leis­da­vo ku­me­čiams šo­kius da­ry­ti. Sa­lė bu­vo ten, kur da­bar spor­to sa­lė, kur yra la­bai aukš­tos lu­bos. Oran­dže­ri­jo­je bež­džio­nių jau ne­bu­vo, kai aš tar­na­vau. Vis­ką ten ži­no­jau, kai tar­na­vau. Rei­kė­da­vo kas­dien grin­dis plau­ti, o laip­tus rei­kė­da­vo re­čiau, kai sve­čiai at­va­žiuo­da­vo ir į bokš­tą lip­da­vo. Jau Kas­te­rio lai­kais į pi­lį eks­kur­si­jos va­žiuo­da­vo, Ne­mu­nu gar­lai­viais at­plauk­da­vo. Kas­te­ris įleis­da­vo, jis vi­siems žmo­nėms ge­ras bu­vo – net baž­ny­čią pa­sta­tė ir įruo­šė.

Vis­ko žmo­nės pri­kal­bė­da­vo apie pi­lį, vi­so­kių keis­tų da­ly­kų. Sa­ko, pi­ly ku­kuo­da­vo kaž­kas. Mes sa­ky­da­vom po­niai, kad žiur­kės, ka­ti­ną rei­kia įsi­tai­sy­ti. Ir pats po­nas juok­da­vos, sa­ky­da­vo: „– Tar tar tar – da­vat­kas kaž­kas gąs­di­na…“ Bu­vo, kad ir iš tie­sų pa­si­vai­den­da­vo Lie­py­ne, kur šu­nų ka­pi­nės bu­vo (Kas­te­riai šu­nis lai­kė, o jiems nu­sti­pus dė­jo į me­di­nes dė­žes ir lai­do­jo be­veik kaip žmo­nes), sa­ko kaž­kas vis vai­to­da­vo, vai­to­da­vo. Sa­ko, gal anie šu­nys staug­da­vo…

Kas­te­rio pi­lis ne­bai­dė žmo­nių. Čia daž­nai at­va­žiuo­da­vo sve­čiai iš už­sie­nio ir vi­sos Lie­tu­vos. Kai Sme­to­na va­žiuo­da­vo per Lie­tu­vą, vi­suo­met į Rau­do­nę už­suk­da­vo. Tai pa­da­ry­da­vom bro­mą, ei­da­vom pa­si­tikt. Dar ma­ža bu­vau. Na, lai­mė, kliu­vo. Kai jis jau at­si­sto­jo, bė­rė sal­dai­nius, tai aš, ne­man­dri bū­da­ma, tik sau į ster­blę, į ster­blę. Žiū­riu, ka ta ster­blė man bliz­ga. Tai­gi čiupt – Sme­to­nos rak­tas auk­si­nis. Tai lai­mė bu­vo, jei­gu aš ga­vau pus­an­tro šim­to li­tų už rak­tą. Tai aš ma­niau, kad mo­te­rys ku­met­kos ma­ne su­dras­kys. „Tai­gi aš ne­kal­ta, – sa­kau, – ma­tei, kai ėmė tą dė­žu­tę ir pa­si­ė­mė tas rak­tas“. Pas­kui irTy­čia  taip pa­da­riau. „Tai­gi, ma­ma, – sa­kau, – aš ne va­gis ko­kia, kad ji iš pas­kum se­kio­ja.“ At­ėjo Kas­te­ris. Ji pa­sa­kė. „Va­je­zus­ma­ri­ja, ką aš pa­da­riau, ką aš pa­sa­kiau!…“, o jis: „Dėl to reik ap­gal­vo­ti, ką žmo­gui sa­kyt…“

Gė­rė stip­riai ma­no vy­ras, nors dar­bi­ninks auk­si­nis bu­vo. Pa­ma­tė pas­kui Kas­te­ris, kad ge­ria, sa­ko: „– An­ta­nė­li, at­sa­ky­siu aš tau, at­sa­ky­siu“. Tai aš sa­kau: „Pons, ne­at­sa­ky­kit, jis mū­sų ben­dra­dar­bis, – sa­kau, – tai pas­kui jis muš mus, kai par­ei­sim“. „– Ne, pa­bau­siu tik“. Ir pa­bau­dė. O bau­dė taip: tam nei pi­ni­gų mo­kė­jo, ir tu­rė­jo be lai­ko ati­dirbt.

O taip ne­si­ka­bi­nė­jo Kas­te­ris, vaikš­čio­da­vo tik su laz­de­le pa­si­rė­męs. Se­nas bu­vo, bet gra­žus, ge­ras. My­lė­jo ku­me­čiai sa­vo po­ną, grau­du bu­vo at­si­svei­ki­nant. At­si­svei­ki­nom, o se­ne­lis tik brinkt ir nu­vir­to, be dak­ta­ro ne­at­gai­vi­nom. Gai­la ir jam bu­vo sa­vo žmo­nes pa­likt, ir pi­lį. Čia gra­žus rū­mas – daug kam­ba­rių, sa­lės, ku­rio­se leis­da­vo ku­me­čiams šo­kius da­ry­ti. Sa­lė bu­vo ten, kur da­bar spor­to sa­lė, kur yra la­bai aukš­tos lu­bos. Oran­dže­ri­jo­je bež­džio­nių jau ne­bu­vo, kai aš tar­na­vau. Vis­ką ten ži­no­jau, kai tar­na­vau. Rei­kė­da­vo kas­dien grin­dis plau­ti, o laip­tus rei­kė­da­vo re­čiau, kai sve­čiai at­va­žiuo­da­vo ir į bokš­tą lip­da­vo. Jau Kas­te­rio lai­kais į pi­lį eks­kur­si­jos va­žiuo­da­vo, Ne­mu­nu gar­lai­viais at­plauk­da­vo. Kas­te­ris įleis­da­vo, jis vi­siems žmo­nėms ge­ras bu­vo – net baž­ny­čią pa­sta­tė ir įruo­šė.

Vis­ko žmo­nės pri­kal­bė­da­vo apie pi­lį, vi­so­kių keis­tų da­ly­kų. Sa­ko, pi­ly ku­kuo­da­vo kaž­kas. Mes sa­ky­da­vom po­niai, kad žiur­kės, ka­ti­ną rei­kia įsi­tai­sy­ti. Ir pats po­nas juok­da­vos, sa­ky­da­vo: „– Tar tar tar – da­vat­kas kaž­kas gąs­di­na…“ Bu­vo, kad ir iš tie­sų pa­si­vai­den­da­vo Lie­py­ne, kur šu­nų ka­pi­nės bu­vo (Kas­te­riai šu­nis lai­kė, o jiems nu­sti­pus dė­jo į me­di­nes dė­žes ir lai­do­jo be­veik kaip žmo­nes), sa­ko kaž­kas vis vai­to­da­vo, vai­to­da­vo. Sa­ko, gal anie šu­nys staug­da­vo…

Kas­te­rio pi­lis ne­bai­dė žmo­nių. Čia daž­nai at­va­žiuo­da­vo sve­čiai iš už­sie­nio ir vi­sos Lie­tu­vos. Kai Sme­to­na va­žiuo­da­vo per Lie­tu­vą, vi­suo­met į Rau­do­nę už­suk­da­vo. Tai pa­da­ry­da­vom bro­mą, ei­da­vom pa­si­tikt. Dar ma­ža bu­vau. Na, lai­mė, kliu­vo. Kai jis jau at­si­sto­jo, bė­rė sal­dai­nius, tai aš, ne­man­dri bū­da­ma, tik sau į ster­blę, į ster­blę. Žiū­riu, ka ta ster­blė man bliz­ga. Tai­gi čiupt – Sme­to­nos rak­tas auk­si­nis. Tai lai­mė bu­vo, jei­gu aš ga­vau pus­an­tro šim­to li­tų už rak­tą. Tai aš ma­niau, kad mo­te­rys ku­met­kos ma­ne su­dras­kys. „Tai­gi aš ne­kal­ta, – sa­kau, – ma­tei, kai ėmė tą dė­žu­tę ir pa­si­ė­mė tas rak­tas“. Pas­kui irBū­da­vo, tas var­li­kes tik už­pi­li ver­dan­čiu van­de­niu, vi­sos gel­dži­kės at­si­da­ro, pas­kui jas į šo­ną nu­me­ti, o tom pli­ky­tom var­li­kėm kiau­les šer­da­vom. Gra­žu žiū­rėt bu­vo, ko­kios nu­pe­nė­tos nuo tų var­li­kių. O gel­dži­kių tiek pri­si­kaup­da­vo, kad iš­vežt tu­rė­da­vom kur nors… Da­bar ne­ži­nau, bet sa­ko, kad jau ma­žiau Ne­mu­ne tų var­li­kių yra li­kę. Gal dėl to, kad van­duo ne­šva­rus. Ir mau­do­si da­bar ma­žiau nei anks­čiau. Aš kaip daž­nai ei­da­vau! Bū­na, kad ir pa­skęs­da­vo. Aš pa­ti bū­čiau pri­pu­tu­si Ne­mu­ne. To­kia bo­ba pa­stū­mė į duo­bę. Ge­rai, ka tėvs į lan­ką šie­no at­va­žia­vo. Su­rai­žė tą bo­bą ji­sai. Sa­ko: „Jei ji nu­mirs, tai ne­gy­vai aš ta­ve pri­lup­siu!…“