Julius Dura, gim. 1908 m. JAV, gyv. Raudonės miestelyje

APIE MA­LŪ­NĄ

Po šito ka­ro tie, ku­rie že­mės tu­rė­jo, me­tė ar­ti, mai­šė žmo­nes vi­sur. Pra­dė­jau dirb­ti ma­lū­ne Uk­mer­gės ap­skri­ty­je, Val­kū­nuo­se, vė­liau Kė­dai­niuo­se. Ta­da bu­vo ne­nuos­ta­bu, kad žmo­nės kil­no­ja­si iš vie­tos į vie­tą.

Prie ru­so bu­vo to­kia ma­da, kad ma­lū­nai bu­vo  su­skirs­ty­ti į stam­bes­nius. To­kių iš vi­so bu­vo 33 – Ma­lū­nų tres­tas. Rau­do­nės, nors ir kai­mo, ma­lū­nas į šį skait­me­nį įė­jo. Ir čia bū­da­vo pa­ski­ria­mas no­men­kla­tū­ros žmo­gus, ku­ris pri­žiū­rė­da­vo. Jei kas ne­pa­tik­da­vo, tai duo­da­vo žen­klą, ir val­džia per­kel­da­vo žmo­gų į ki­tą ma­lū­ną, pa­na­šiai­ ir pa­te­kau į Rau­do­nę 1953 me­tais. Dau­giau­sia dir­bau san­dė­li­nin­ku.

Ma­lū­nai yra gir­ni­niai – dau­giau­sia pa­ša­ri­niams grū­dams, ir val­ci­niai. Jau di­de­lia­me kai­miš­ka­me ma­lū­ne bu­vo ma­ši­nos  2–4 to­nų, o mies­tie­tiš­ka­me – apie 10 to­nų. Jei ma­lū­nas per die­ną pri­ma­la 4–5 to­nas mil­tų, tai jau yra ge­rai. 1922 me­tais vo­kie­čiai ren­gė ma­lūną, ta­čiau ne šiaip sau su­konst­ra­vo: ma­lant kvie­čius vie­no kar­to ne­už­tek­da­vo, tai tai­sė šniū­rą, už ku­rio pa­trau­kus, mil­tai vėl su­by­ra į ma­ši­ną, ir ga­li­ma kar­to­ti. Vis­kas bu­vo su­tvar­ky­ta kaip pri­de­ra.

 Kuo­met at­ėjau, čia dir­bo 17 žmo­nių. Kaip to­kiam ma­lū­nui, tai daug. Ma­lū­no ma­ši­nos bu­vo va­ro­mos ga­ro ka­ti­lu, to­dėl rei­kė­jo mal­kas krau­ti, van­de­nį pil­ti. Bu­vo ar­kli­nin­kas, ne­s ma­lū­nui pri­klau­sė po­ra ar­klių, tu­rė­jom ir šla­vė­ją. Tie­sa, ga­ro ma­ši­no­mis net­gi kul­da­vo. Sto­vė­jo pail­gas ku­bi­las su van­de­niu, po ku­riuo­ de­gė ug­nis, o ga­ras stū­mė stū­muok­lį. Anks­čiau to­kie mo­to­rai bu­vo la­bai ma­doj. Bu­vo vie­toj ir ga­te­ris, rąs­tus  pjo­vė, pju­ve­nas su­de­gin­da­vo. Vė­liau kry­žius pra­dė­jo ga­min­ti, vel­da­vo mi­lą. Bu­vo ir kir­pyk­la. Anks­čiau vis­ką da­ry­da­vo ran­ko­mis: su­verp­da­vo vil­ną, ją iš­aus­da­vo, ta­čiau, kad bū­tų tvir­tes­nis au­di­nys, jį vel­da­vo. Na­mų są­ly­go­mis tai di­de­lio ga­ba­lo ne­su­vel­si, tad ir at­vež­da­vo. Sto­vė­jo di­džiu­lis pre­sas tam at­ve­jui, jei me­džia­gą su­vel­da­vo per da­ug. 1955 me­tais ga­ro ka­ti­las su­ge­do, to­dėl par­ve­žė mo­to­rą. Pas­kui per­ve­dė ant elek­tros, tai ne­be­rei­kė­da­vo­ nė ar­klių. Apie 10 me­tų te­ko dirb­ti vie­nam, nes žmo­nėms ne­ap­si­mo­kė­jo­ pirk­ti grū­dus, pas­kui vežt mal­ti. Mil­tus pir­ko, to­dėl bu­vo ma­žai dar­bo. Aš iš­dir­bau net dvi pen­si­jas, nes ne­bu­vo kam pa­keis­ti dėl ne­di­de­lės algos.