Aleksandra Kuncytė-Čimkuvienė, gim. 1917 m. Parevių dvare (Kasterio)

APIE KA­RĄ

Iš­te­kė­jau 17 me­tų. Vyks­tant ka­rui, kuo­met už­ėjo vo­kie­čiai, bu­vo la­bai bai­su. Už­ei­nant ru­sams vo­kie­čiai sa­kė, kad grįš, taip ir bu­vo. Te­ko ru­se­liams ant­ram pi­lies aukš­te slėp­tis. Ta­čiau, kad ir kiek vo­kie­čiams sa­kėm, kad mas­ko­liai pa­bė­go, vis vien ati­den­gė ug­nį. Į vie­ną pa­tai­kė, iš­gel­bėt jo jau ne­be­pa­vy­ko – kul­ka vi­du­rius kliu­dė. Už­kliu­vo vo­kie­čiams ir gy­vu­liai, be­si­šlaistan­tys prie pi­lies, lie­pė pa­traukt – ba nu­šaus. Vie­ną kar­tą prie pat nu­kri­to fri­cų lėk­tu­vas. Ma­lū­ne dir­bę ru­sai tuoj iš­bė­go, vi­sa, kas svei­ka, iš­ar­dė, i bu­te pa­dė­jo, o vo­kie­tu­ką iš­si­ve­dė. Mes dar pra­šėm, kad ne­su­šau­dy­tų, tai sa­kė, kad to­kio pro­tin­go vy­ro ne­ga­li­ma žu­dy­ti. Po kiek lai­ko jis grį­žo, pa­val­gy­di­nom – už tai vo­kie­tu­kas laik­ro­dį pa­tai­sė.

Pra­šėm, kad ne­sprog­din­tų ma­lū­no, ta­čiau vis tiek, kai nu­ė­jom, taip­ drioks­te­lė­jo, kad bū­da­mi ap­ka­suo­se at­si­lo­šė­me. Ir til­tą, ne­to­lie­se bu­vu­sį, su­sprog­di­nę, ply­tos iki mū­sų dask­ris­da­vo. Vis­ką: rū­bus, mais­tą, slė­pėm po že­me, ale iš­kaps­ty­da­vo vis­ką, kur tik pa­ju­din­ta že­mė, – kad tik pri­da­ry­tų ža­los…

Iš tų laikų la­biau­siai pri­si­mi­niau mū­sų kiau­les. Kaip jos, šau­dant ka­riams, pas­kui te­tu­ką vi­sos svei­kos pa­bė­go, nė vie­nos ne­nu­šo­vė.

Tė­tu­kas Kau­ne kel­ti­nin­ku dir­bo ir pa­sa­ko­jo, kad žmo­nėm per Alek­so­to til­tą ei­nant jį su­sprog­di­no, ten vi­si nu­gar­mė­jo. Tik žar­nos plū­du­ria­vo.

APIE KLE­BO­NĄ

Anuo­met vie­nas vy­ras pa­sklei­dė plet­ką, kad kle­bo­nė­lis su mer­ga mie­go­jo. Ta­čiau kuo­met pa­aiš­kė­jo, kad tai me­las, jau jis at­si­pra­šė. Ku­ni­gė­lis už tai da­vė triskart apie al­to­rių ant ke­lių apeit.

PA­SA­KO­JI­MAS APIE KAS­TE­RIUS

Kas­te­riai ge­rai gy­ve­no: gar­lai­vius 4 tu­rė­jo ir dva­rai ke­li bu­vo. Pas­kui pra­si­sko­li­no Kau­no ban­kui. Ban­kas at­ėmė pi­lį, že­mių daug at­ėmė.  Ne­ži­nau, kiek ak­ta­rų jis pa­si­li­ko že­mės. Juos bu­vo iš pi­lies iš­va­rę, tai pra­dė­jo gy­ven­ti ki­ta­me mū­ri­nia­me na­me. Da­bar netoliese mo­ky­to­ja Ju­li­ja Zam­ba­ce­vi­čiū­tė gy­ve­na. Ir to­liau pa­sta­ty­ti bu­vo kaip baž­ny­čios dva­ras, tas na­mas, tai įsi­ruo­šė ir gy­ve­no. O pas­kui jau at­ėjo ka­ras, tuoj iš­pat­ri­ja­vo. Po ka­ro par­ėjo, vėl pra­dė­jo  žmo­gus gy­ven­ti. Ir vėl iš­pat­ri­ja­vo. Nu, ir pas­kui prie na­mo su­si­ė­jo žmo­nės, sek­ma­die­nį kū­rė pe­čius, už­de­gė kai kie­no pe­čių, su­de­gė tas na­me­lis, ne­bu­vo nė žmo­nių kur gy­vent, nei pats jau Kas­te­ris ne­pa­rė­jo. Pas­kui jau mi­rė, jo sū­nus at­va­žia­vęs čia bu­vo pa­si­tei­raut ir pas ma­ne. Tas vie­nas da­ba mi­rė, jau gal da bro­lis vie­nas yra. Kas­te­ris tris sū­nus tu­rė­jo. Iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją. Iš­va­žia­vo ir vis­kas. Ir taip pa­si­li­ko. Ką būt ne­iš­ve­žę, būt da vis gy­ve­nę, da že­mės tu­rė­jo. Kau­ne bu­vo du, iš Kau­no ir iš­lė­kė, o tė­vai iš­va­žia­vo.

Mes tik pas Kas­te­rius vi­są lai­ką dir­bom. Raš­čia­gi­mio dva­re tė­ve­lis už ku­me­tį pas­kui bu­vo. Par­ėjom čia, ant šios že­mės, pa­si­ė­mėm, pa­sta­tėm stu­bi­kę ir gy­ven­ti jam pa­dė­jom. Nu­ei­da­vo na­mo tė­ve­lis pa­dėt ką pa­dirbt. Par­va­žia­vo, su­grį­žo bied­nas, ne­tu­rė­jo nė ką val­gyt. Pas­kui ką, ir bis­kį pra­si­gy­ve­no. Vėl ka­ras ir ru­sai. Ant­rą­kart vė par­ėjo, vė iš­ve­žė. Jau pas­kui ne­grį­žo.

Kas­te­ris dos­nus bu­vo žmo­gus. Jei žmo­nės ne­tu­rė­da­vo, tai sa­ky­da­vo: ,,Eik, pa­si­sem­ki­te grū­dų“. Ne kas bu­vo už­mo­kėt. Dirbt tai rei­kia pas jį. Ati­duos žmo­gui pas­ku­ti­nį. Už ge­ru­mą vi­si tar­nai jį my­lė­jo. Toks Čer­ni­kaus­kas bu­vo pas jį ūk­ve­džiu, tas dva­rus pa­si­da­rė, na­mus. Lin­de­ris par­ėjo, pie­ni­ninks, pie­ni­nę pa­sta­tė jam. Tas pa­si­da­rė pons bai­sus. Pas­kui ag­rod­ni­kus par­si­ve­žė iš Len­ki­jos, tie vi­si pa­si­da­rė tur­tin­gi, o Kas­te­ris uba­gais nu­ė­jo. Uba­gais per sa­vo ge­ru­mą.

Oi, oi, pas jį kiek bu­vo tar­nų. Ir pa­da­vė­jos, te vi­so­kių auk­lių. O kiek bu­vo tų tar­nų, ko­kioj pi­ly gy­ve­no! O kaip pas mus at­va­žia­vo, nors pi­lis re­mon­tuo­ta ki­taip, ži­no, kur bu­vo jų sa­lo­nas, kur vai­kų mie­ga­ma­sis. Tie vai­kai vis­ką pri­si­me­na, jau nors pa­se­nę – ži­no, vis­ką ži­no.

O žmo­na Kas­te­rio, ką ži­nau, vi­sos man­dros, nu, nie­ko žmo­na bu­vo. Bū­da­vo, par­va­žiuos, jau ne­tur ką val­gyt, at­ėjo: kiau­ši­nu­ką gal tu­ri, Kas­te­riui ne­tu­riu ką val­gyt duot. Tai bu­vo ta Va­le­si­kė pas juos, gy­ve­no už Štir­bio iš­te­kė­jus Va­le­sė­lio, Ve­liuo­noj to ba­go­čiaus dva­ras. Tai se­suo bu­vo iš­te­kė­jus už Ve­lic­ko. Pas­kui viens Ve­lic­kas gy­ve­no čia, o jau ji­nai, tai ta žmo­na Ve­lic­kie­nė, gy­ve­no pas Kas­te­rį. Tai ne­tur ką duot, tai ei­da­vo pas mies­te­lį. A, juk tai jis ne­ima pi­ni­gų, jau bied­nu par­va­žia­vo. Tai, sa­kau, to­kie ba­go­čiai bu­vo, o pas­kui eit ka­lė­dot jau. Per sa­vo ge­ru­mą ir nu­ė­jo. Tą mies­te­lį jis įstei­gė, jau čia gat­ves, vis­ką. Būt bu­vęs mies­tas Rau­do­nė. Už­ėjo ru­sai.

Že­mės tai Kas­te­ris da­li­no čia, Saus­gi­riuos, ku­me­čiams. Gu­do­lau­kis bu­vo po 8 ak­ta­rus, po 4 da­vė žmo­nėms. Tai žmo­nės ir gy­ve­no. Kai už­ėjo kol­cho­zai, at­ėmę bu­vo, po 50 arų tik da­vė. Pa­sta­tė tro­bas ant tų aba­rių. Vi­si sa­vo na­mus da­bar tur.

Ku­me­čiams Kas­te­ris an­ti­na­res duo­da­vo mė­ne­sį. Pa­sė­da­vo ko­kių li­nų gor­čių, dar duo­da­vo že­mės, bul­vėm duo­da­vo že­mės, o grū­dų jau duo­da­vo iš­kul­tų. Taip ir gy­ve­nom, kiau­les nu­šer­da­vom, kar­vių kits ką no­rė­jo po­rą lai­kė, ką iš­ga­nė, iš­va­lio­jo. Ki­tas vie­ną kar­vi­kę, jei šei­mi­nin­kė bu­vo da ge­ra, tai tu­rė­jo da dau­giau. O kat­ra tin­gė­jo, jau kai da­ba, jei­gu tin­gi, tai nie­ko ne­tur. Mūs šei­my­na ne­di­de­lė bu­vo, ale kar­vių dvi lai­ky­da­vom, kiau­lių. Ei­da­vom į dar­bą, reiš­kia, va­sa­rą, kai rei­kė­da­vo. Vi­sur ei­da­vom: prie šiau­dų, prie ve­ži­mų, ant ša­li­nių.

APIE DAR­BUS

An­tai ne­aus­da­vom, nu­si­megz­da­vom ką. Ne­bu­vo kam aust, ką čia. Ei­da­vom dirbt vi­sur, tai čia, Rau­do­nė­je, tai va Kas­te­ris iš­nuo­ma­vo cuk­ri­nius, toks kai iš kur par­va­žia­vęs, a ru­sas, ar kas, cuk­ri­nius so­di­nos, so­din­da­vo plo­tus. Ei­da­vom kaupt. Po 2 li­tus mums mo­kė­jo, po 1,5 li­to į die­ną. Pas ūki­nin­ką ei­da­vom ru­gių grėbt, tai čia, tai čia,  ir už­si­dirb­da­vom.  Se­suo ap­si­ve­dė pir­ma, o aš su tė­ve­liu dar bu­vom. Pas­kui ir aš ap­si­ve­džiau.

APIE ŠVEN­TES

Čia šven­čia­mos bu­vo va­sa­rio 16, Jo­ni­nes ne­la­bai švęs­da­vom. Taip jau na­mie pa­si­vai­šin­da­vom ir vis­kas. Jei­gu pa­baig­tu­vės bu­vo kū­li­mo ar pa­baig­da­vo ru­gius, tai pa­da­ry­da­vo ba­lių Rau­do­nės. Iš vi­sų tų dva­rų su­va­žiuo­da­vo pas Kas­te­rius. Vi­si ku­me­čiai pa­da­ry­da­vo čia, par­ke, di­de­lį bai­siai ba­lių. O Kas­te­rį gal ka­da pa­svei­ky­da­vo Juo­za­pi­nė­se, kai jis Juo­zas bu­vo.

APIE DVA­RO PAR­KĄ

Dva­ro par­ke iš­ka­sa­vo­ta rie­šu­tų, ir taip bu­vo vi­so­ki kliom­bai pa­da­ry­ti. Juk me­tų jau 50. Ką čia bus, jau iš­nai­ki­no gė­ly­nus. Iš­nai­ki­no vis­ką. Se­niau nieks ne­nu­ė­ję bū­tų ten, bu­vo sar­gai su šu­nim. Ne­pri­ėjo pa­pras­tas žmo­gus. O rei­kė­jo te, tai tik įė­jo su rei­ka­lu pas Kas­te­rį. Vis­kas ge­riau­siai bu­vo pa­da­ry­ta, ir ta pi­lis. Yra čia prū­das: viens ir kits. Bu­vo ten ir žu­vies. Bu­vo ir šva­rus van­duo, da­bar šliu­kai pa­si­da­rė vi­sur. Čia prū­das toks miš­ke yra, čia, par­ke, pas­kui te prie ma­lū­no, (jų ma­lū­nas bu­vo, bra­va­ras bu­vo, šnap­są va­ry­da­vo).

VIE­TO­VAR­DŽIAI

Yra čia pi­lia­kal­nis tok­sai, Šniū­ren­ke­liu va­din, tai pas­kui ki­tas – Kaš­ton­ke­lis, ku­ris ei­na į pi­lį, y toks ta­kas bu­vo. Siau­ras toks į pa­kal­nę nu­eit. Smėl­ke­lis tok­sai da­ba, se­ni lau­kai, da­bar vis­kas iš­ka­sa­vo­ta. Šniū­ren­ke­liu ten va­žiuo­ji, tai toks šal­ti­niuks – kriok­lys va­di­nas. Ant Bež­džion­kal­nio su­si­ren­ka vi­sa jau­nuo­me­nė iš se­niai. Jau prie Kas­te­rio  taip bu­vo. Kas­te­ris tai leis­da­vo ant to kal­no. Pas­kui,  kai už­ėjo ru­sai, tai vo­kie­čiai, tai čia ge­gu­ži­nės bū­da­vo ir sto­vyk­la bu­vo.

APIE VES­TU­VES 

Per ves­tu­ves tė­vai pa­si­i­ma du stik­liu­kus, ap­kai­šo. Jei yra vy­ro ir mer­gai­tės, tai abu­du ei­na vis tiek pas kat­rą par­ei­na gy­vent, tai mo­ti­na stik­liu­ką lai­ko. Ir už­de­da tą nuo­me­tą. Jei ku­pa­rė­lis  bū­da­vo, tai su­dė­da­vo ten ir vež­da­vo. Ku­me­čio mer­gi­kės bu­vo ku­pa­rė­lis (su­dė­tas krai­tis). Nei spin­tų, nei nie­ko. Su­dė­da­vo ir vež­da­vo. Su­si­drau­gau­da­vo ir ap­si­ves­da­vo iš  to pa­čio ku­me­ty­no. Ap­si­ves­da­vo, mer­gi­nas vy­rai nei ieš­ko­da­vo, nei nie­ko. Į ku­pa­rė­lį aus­da­vo, li­ni­nių gra­žių stuo­me­nų (ves­tu­vėm rei­kia, tai stuo­me­nų da­lyt gi­mi­nėm, pa­bro­liam dė­da­vo ant pe­ties). Jei­gu ves­tu­vę kė­lė, gal da­vė ant pra­džios, o pas­kui ben­drai mai­ty­da­vos. Bū­da­vo stu­bu­kė ma­žiu­kė, da ap­si­ve­da duk­tė ar vaiks. Jau tam stu­bi­kėj lo­vi­kių pri­sta­ty­ta, kad butų ne­tur, ne­ga­li gy­vent.

APIE KRIKŠ­TY­NAS, VAI­KŲ AU­GI­NI­MĄ

O pir­ma iš­gy­ve­no  žmo­nės vie­nam kam­ba­rė­ly, ko­kios dvi šei­mos, vai­kų bu­vo. Ap­si­ve­da mer­gai­tė ir gy­ve­na čia, ne­tu­ri iš dva­ro ko­kio bu­to nei nie­ko. Da­bar jau bu­tų tik reik, o jei vai­kai gims­ta, jau ne­ga­li iš­au­gy­ti jų. Oi, bū­da­vo vai­kų, kai au­gau aš. Ki­tų bu­vo daug – iki 10, ži­nau An­ta­nai­čių, te, pa­le juos  Nar­vu­tės 5,  vai­kai ko­kie 4. Iš­gy­ve­no žmo­nes, už­au­gi­no, pras­čiau au­go, ale vi­si svei­ki bu­vo: nei tų li­go­nių bu­vo, nei tų dak­ta­rų bu­vo. Gi­mus vai­kui, bo­bu­tė at­ei­da­vo iš­mau­dyt, pa­ro­dyt, pa­mo­kyt. Lauk­da­mo­sios vai­ko, ruo­šė krai­te­lį. Ai, ko čia pa­si­ruo­ši, bal­ti­nu­kus  nu­si­pirk­da­vo. Da­bar tų kel­nių pil­na, pir­ma vai­ką pa­ė­miau, vys­čiau iki me­tų. Be­veik ran­kas su­ri­šau, ko­jas, pas­kui jau ran­ki­kes  pa­lei­dau, ko­ji­kes vis tiek su­riš­da­vau, nu, ge­riau mie­ga. Ir  kel­nių ne­tu­rė­jom, iš kur da­bar kel­nės, pas­kui jau bu­vo. Ta­da pa­siu­vau, kai pra­dė­jo vaikš­čio­ti. Pir­mą kū­di­kė­lį mai­ti­nau iki me­tų, o vie­ną iki 1,5 –  vy­riau­sią. O tą vi­du­ri­nį – ne­bu­vo 10 mėn. Mai­ti­nau, ir man bu­vo spa­kai­na. Ne­reik da­ryt nie­ko: pa­mai­ti­nu, pa­gul­dau ir mie­ga.  Mig­dy­da­vom sa­vo vai­kus dva­re­ly vy­gė­se (va, to­kios lin­gės pa­da­ry­tos ant lu­bų), ma­no vai­kams jau lo­vi­kės bū­da­vo. Aš lo­vi­kę pa­da­ry­da­vau ir sup­da­vau. Ki­tą  ne­sup­da­vau, pa­gul­dy­da­vau ir vis­kas. O te, kai mes da ma­ži­kės aug­da­vom, tai te ma­ty­da­vau, ko­kie žmo­nių tai bu­vo lop­šiai; pa­da­ry­ta py­ti­nė su šniū­rais, to­kia lin­gė ir su­pa. Vai­kus, bū­da­vo, at­ei­na kas ap­lan­kyt, tai at­neš­da­vo ką: tai mui­liu­ką nu­per­ka ar ko­kią do­va­nė­lę. Kai pa­sveik­da­vo, ma­ma pas­kui pa­ruoš­da­vo ba­liu­ką, o pas­kui pa­krikš­ty­da­vo. Į kū­mus dau­giau­sia kvies­da­vo gi­mi­nę, jei­gu yra – se­se­rį, te jei­gu yra – a bro­lį, gal pus­se­se­rę ko­kią, ar  drau­gę ki­tos pa­si­i­ma, gal ku­ri tu­ri ka­va­lie­rių, tai su sa­vo neš­da­vo. Var­dą rink­da­vo, pa­si­im­da­vo mal­dak­ny­gę ir  žiū­ri. Ma­no tai Jo­nas, Sta­sius, Ro­ber­tas, o viens Gin­tuks bu­vo. Mi­rė. O da­bar tai čia vi­so­kių var­dų. Kar­tais  bū­da­vo gin­čas; bu­vo ne­nor duo­ti tė­vo ar se­ne­lio var­do pir­ma­gi­miui.

Jei kū­ma pir­mą kar­tą ne­ša krikš­ty­ti vai­ką, tu­ri tai­ky­tis, kad tai ber­niu­kas – sa­ko, grei­čiau ap­si­ve­si, o jei vy­ras – tu­ri mer­gai­tę, ir tą mer­gai­tę ji­sai lai­ko. Pir­miau  krikš­ty­noms, jei­gu lau­kia, da­ro ba­lių, nu, tai nu­si­per­ka po­dė ko­kios nors gra­žiau­sios me­džia­gos, su­kni­kę pa­si­siu­va, kas­pi­nų. Pir­ma­gi­mio marš­ki­nė­lius lai­ko pa­si­dė­ję ki­tiem vai­kam. Mer­gai­tei rau­do­ną, ru­ža­vą, jei ber­niu­kas – mė­ly­ną už­de­di. Daugiau­sia, kas ne­tur, baž­ny­čioj bū­da­vo.

Žais­lus tai kiek pirk­da­vom, pas­kui jau, kai pa­au­go, pa­tys pa­si­da­ry­da­vo. Tuos žais­liu­kus tai šau­tu­vė­lį ko­kį, žiū­rėk, o taip aš vi­sai ne­pirk­da­vau,  jei nu­pirk­da­vau – vie­ną. Tai pa­tys pa­si­da­ro ką ir žai­džia.