Marcelė Kiulkaitytė-Cilišauskienė, g. 1916 m., gyv. Raudonės miestelyje

APIE PRA­EI­TĮ

Ma­no ma­ma Be­ne­dik­ta Kra­ma­rec­ky­tė-Kiul­kie­nė mo­kė­jo daug se­nų dai­nų, ir čia bu­vo at­va­žia­vu­sios mer­gu­čės, ap­tū­pė apie ją, bū­da­vo, ji dai­nuo­ja, o jos vis ra­šo. Tai mums, sa­ko, nie­ko dau­giau ir ne­rei­kia, tik tu, mo­čiu­te, pa­dai­nuok. Aš jau to­kių ne­mo­ku, man tik to­kiosšviež­me­niš­kos. Kai ma­no šliū­bas bu­vo, tai po­nai Kas­te­riai at­ėjo į baž­ny­čią ir pa­bu­čia­vo, pa­svei­ki­no.

Prie pi­lies bu­vo ma­lū­nas ir lent­pjūvė, bu­vo spi­ri­to va­ryk­la. Tą spi­ri­tą vež­da­vo su ar­kliais į Kau­ną. Mes ei­da­vom dirb­ti į dva­rą: tė­ve­lis su bro­liu šė­rė ar­klius, mes ei­da­vom ant die­nų dirb­ti, tai žo­les iš kvie­čių ka­po­da­vom su kaup­tu­kais, kad ne­bū­tų us­nių, kad bū­tų šva­rūs grū­dai. Duo­da­vo že­mės ir at­vež­da­vo „pen­si­ją“ ru­de­nį – grū­dų at­vež­da­vo iš dva­ro. Bul­vių pa­tys so­dy­da­vom.

Pas­kui iš Da­ni­jos at­va­žia­vo toks žmo­gus se­ny­vas ir so­di­no cuk­ri­nius run­ke­lius, ei­da­vo žėd­ną die­ną tu cuk­ri­nių kaupt. Va­ka­re jau, tik paz­va­ni­ja, mes le­kiam į baž­ny­čią. Tas da­nas šau­kia:

– Da ne­ikit, ne­ikit, da anks­ti!

Ne, baž­ny­čia pa­skam­bi­no, kle­bo­nė­lis šau­kia ant pa­mal­dų, – mes le­kiam vi­sos.

Mes gra­cuo­da­vom apie tą pi­lį, at­va­žiuo­da­vo ba­tiuš­kos va­sa­rot, klom­bai te bu­vo, bu­vo ra­bat­kos (gė­ly­nai) pa­da­ry­tos, buks­žbo­nės (buksk­rū­miai), kur da­bar mes už­si­vei­sėm.

Vai, ko­kie ge­ri žmo­nės bu­vo tie po­nai! Čia ne­bu­vo nei vais­ti­nės, nei dak­ta­rų, bū­da­vo, su­sirg­sim – le­kiam pas po­nus. Tai vi­sa­da ta po­ni duo­da­vo vais­tų, pa­žiū­rė­da­vo. Kas­te­ris tė­ve­liui da­vė tris hek­ta­rus že­mės ir lei­do lais­vai įsi­kurt, o anks­čiau ku­me­ty­ne gy­ve­nom. Tam ku­me­ty­ne pervi­du­rį bu­vo ko­li­do­rius, tai vie­noj pu­sėj vie­ni, ki­toj pu­sėj ki­ti gy­ve­no da nuo bau­džia­vos lai­kų. At­ski­rai bu­vo tvar­tai, tai te kiau­lės, kar­vės bū­da­vo. Kai Kas­te­rio vai­kai iš­si­kė­lė, jis, žmo­gus, nu­va­žia­vo į ban­ką ir per­ve­dė vis­ką ban­kui, vi­są sko­lą. Ži­not, kaip ir da­bar yra ūk­ve­džiai. Tai tą se­nu­ką mo­ni­jo vi­saip, tai jis vis­ką ati­da­vė į val­džią. Tai pas­kui Sme­to­na An­ta­nas at­va­žia­vo, pa­sa­kė: „Im­kit skly­pus kat­rie, o kur ku­me­čiai – at­ski­rai“. Tai mums da­vė at­ski­rai. Pas­kui kai ma­tai pri­vi­so tų žmo­nių. I sa­ko: rei­kia pa­sta­tyt baž­ny­čią, kad žmo­nės tu­rė­tų už­si­ė­mi­mą ko­kį. Pa­sta­tė tą baž­ny­čią, par­ėjo ku­nigs, o tie žmo­nės, ma­ty­tu­mei, kaip ba­ra­vy­kai, tik sta­tos, sta­tos, pri­sta­tė mo­ment. Kaip­mat pa­si­da­rė mies­tas.