Ona Valaitytė-Baltrušaitienė, g. 1920 m., gyv. Raudonės miestelyje

APIE DVA­RĄ IR JO PO­NUS

Jau žy­dė­jo tul­pės tam dva­re, plan­ta­ci­ja tų tul­pių! Ir toks gė­li­ninks bu­vo, vers­da­vos iš to. Po lie­pa po­nai ger­da­vo ar­ba­tą, o ta lie­pa pra­dė­jo skės­tis. Tai ma­no bro­lis ir kits čia toks, Ma­tu­šauc­kiuks, čia jie dar­ži­ni­kai bu­vo pas tą Kas­te­rį, – įdė­jo to­kią štan­gą ge­le­ži­nę ir su­šriu­ba­vo, kad tas me­dis ne­si­skės­tų. O bu­vo čia toks se­nis. Tai kad at­va­žiuo­da­vo čia ko­kia eks­kur­si­ja, jis vaikš­čio­da­vo ir pa­sa­ko­da­vo, kad po ta štan­ga kar­da­vo žmo­nes. Ne­tei­sy­bė!

Ko­kie ge­ri žmo­nės tie Kas­te­riai bu­vo! Jie per tą sa­vo ge­ru­mą ir su­ban­kru­ta­vo: vi­sų pa­ti­kė­jo, vi­sų bu­hal­te­rių pa­ti­kė­jo. Vi­si na­mus pa­si­sta­tė, vi­si gar­lai­vius nu­si­pir­ko, – se­niau ne ma­ši­nas, o gar­lai­vius pirk­da­vo. Taip ir nu­si­gy­ve­no vi­sų pa­ti­kė­da­mi. Tie Kas­te­riu­kai vai­kų ne­tu­rė­jo, vi­si nu­mi­rė, ir li­ko ta pi­lis val­diš­ka.

Pri­si­me­nu da tuos Kas­te­rius. Da pi­ly ma­no ves­tu­vė bu­vo. Va­liū­ną ma Kas­te­rie­nė do­va­no­jo pen­kių met­rų. Pas­kui, kai nu­si­gy­ve­no, at­si­me­nu, Ka­lė­dos bu­vo, ne­šiau aš jiem mė­sos – kiau­lę pjo­vėm. Gai­lė­jom tų Kas­te­rių. Ta­da jie gy­ve­no prie ši­lo. Toks mū­ri­nis skla­das bu­vo. Į tą skla­dą juos nu­kė­lė. Įsi­ruo­šė kam­ba­rius ir gy­ve­no, nė tar­nai­tės tu­rė­jo, to­kia se­ni­kė jiems pa­tar­nau­da­vo. Kaip jie te į tą Švei­ca­ri­ją at­si­dū­rė, aš ne­ži­nau. Už ką jie iš­va­žia­vo, kad jie jau to­kie bied­ni, to­kie bied­ni bu­vo… Tas skers­tu­ves nu­ne­šiau. Ma teip gė­da, o ma bu­čiuo­ja į gal­vą ta Kas­te­rie­nė, dė­ka­vo­ja bai­siau­siai. Mes to­kį di­de­lį mei­tė­lį ta­da pa­pjo­vėm…

Jau to­kia gra­ži, ži­no­kit, to­kia gra­ži, o jis toks pras­tas… O nia­nė au­gi­no tuos Kas­te­riu­kus, o pas­kui šu­niu­kus tuos au­gy­da­vo. Žėd­nam šu­niu­kui – lo­vi­kė. Nia­nė pa­klo­ja tas lo­vi­kes… O ka­da Kas­te­riai va­žiuo­da­vo, jie pa­si­kin­ky­da­vo to­kius ar­klius gra­žius. Prie­šais, aukš­tai, sė­dė­jo ve­žė­jas, o čia jie ant to­kių lin­gių sė­di, ir tie vi­si dvy­li­ka šu­niu­kų iš pas­kui. Ko­ji­kės to­kios krei­vos. Kiu kiu kiu kiu, – le­kia iš pas­kui. Kur tik jie va­žiuo­ja, ir tie šu­niu­kai pas­kui juos le­kia.

Gra­žu apie tą pi­lį bu­vo. Kiek­vie­ną ry­tą iš­gra­cuo­da­vo, vien gė­lės žy­dė­jo. To­kie pon­ke­liai bu­vo ten, par­ke. Vaikš­čio­da­vo to­kios da­mos, ži­nai, su skė­čiais. Ei­na, suk­ne­lės že­me vel­kas. Žmo­nės pas tą pi­lį ne­vaikš­čio­da­vo. Ne­val­nyt ten žmo­nėm vaikš­čiot pa­pras­tiem. Da­mos at­va­žiuo­da­vo iš Švei­ca­ri­jos, iš Pa­ry­žiaus. Ta jau jų mar­ti tai bu­vo iš Pa­ry­žiaus.

Gra­žiai bu­vo. Iki pu­sės mies­te­lio – ra­bat­ka. Pir­miau naš­ly­tės žy­di, pas­kui pi­na­vi­jos, pas­kui vėl gė­lių… Gra­žu bai­siau­siai! Fon­ta­nas pas tą pi­lį bu­vo. O da­bar vis­kas te pa­si­kei­tę…

Po ka­ro rei­kė­jo pi­lies griu­vė­sius va­lyt. Tai ir mes ply­tų par­si­ve­žėm, va­sa­ri­ni­kę pa­si­sta­tėm. Taikat­ros iš pi­lies ply­tos, tai tos la­bai ge­ros. Kai čia šu­li­nį ka­sė, tai iš­ka­sė ry­nas di­džiau­sias – nu­sau­sy­ta, van­duo bė­ga. Ma­ma 92 me­tų mi­rė, o ji ne­at­si­mi­nė, ka­da čia ėjo me­lio­ra­ci­ja, ka­da čia sau­si­no ką. Tai vis tiek anks­čiau kas nors gy­ve­no. Toks ge­ras van­duo bu­vo, kad čia tos mo­ky­to­jos, kur į run­dą gy­ve­no, gal­vas plau­da­vo. Tos di­de­lės ry­nos į pa­kal­nę nu­ves­tos bu­vo.