Antanas Balnius, g. 1922 m. Šakių r., gyv. Raudonės miestelyje

APIE LAI­VI­NIN­KYS­TĘ

Gy­ve­nu Rau­do­nė­je nuo 1952 me­tų. Ant Ne­mu­no dir­bau nuo vai­kys­tės. Aš bu­vau ka­pi­to­nas, ke­lio meist­ras. Anks­čiau bu­vo ra­ti­niai lai­vai, sraig­ti­nių lai­vų bu­vo ma­žai Lie­tu­vo­je tais lai­kais. Per ka­rą, kai ru­sai va­do­va­vo, rei­kė­jo jų nu­ro­dy­mus vyk­dy­ti, kai vo­kie­čiai, vo­kie­čių va­do­vy­bės rei­kė­jo klau­sy­ti.

At­si­kė­liau čia, nes dar­bas bu­vo su­si­jęs su gy­ve­na­mą­ja vie­ta. Val­džia sa­kė, kad duos na­me­lį. Nu i at­ėjau gy­vet.

Sme­to­nos lai­kais trans­por­tas bu­vo vien Ne­mu­no, nes ma­ši­nų la­bai ma­žai bu­vo.  Vis­kas bu­vo ga­be­na­ma Ne­mu­nu: grū­dai, me­die­na, an­glys. Lo­vi­niai bu­vo po vie­ną me­dį su­riš­ti. Kar­tys už­riš­tos, po tom kar­tim me­dis prie me­džio. Pa­da­ry­da­vo to­kią pūš­ką, tas leis­da­vo viens pas­kui ki­tą. Pa­da­ry­da­vo to­kį, kaip sa­kant, pa­dą vie­ną, du, tris, ke­tu­ris. Pluk­do­ma bū­da­vo ran­ki­niu bū­du, ne­bok­si­ra­vo. Tu­rė­da­vo in­ka­rus. Su in­ka­ru iš­va­žiuo­ja, už­me­ta, iš­tie­si­na pa­gal sro­vę, vėl pa­ke­lia in­ka­rą ir plau­kia. Dar bū­da­vo to­kie me­džiai. Nu­lei­džia juos ant dug­no taip kaip in­ka­rą iš vie­nos ar­ba ki­tos pu­sės. Jei­gu no­ri, pa­mesk į ki­tą pu­sę sro­vės, kad į kran­tą ne­si­rem­tų, o jei­gu svar­bes­nis, tai va­žiuo­ja su in­ka­ru.

Gam­ta tai kei­čia­si ir kei­čia­si. Ne­mu­no ne­bu­vo lė­šų tvar­ky­ti. Tai kai pa­va­sa­rį le­das ei­da­vo, tai le­dai vis­ką iš­ar­da­vo, iš­griau­da­vo. Jei­gu sro­vė su­si­mes­da­vo, le­dai su­si­kimš­da­vo kai­riu kran­tu, tai de­ši­nį kran­tą griauž­da­vo, o jei­gu de­ši­nę pu­sę kimš­da­vo, tai kai­rį kran­tą, taip va, iš­pla­tė­jo Ne­mu­nas.

O da­bar da­ro to­kį grun­tą. Vo­kie­čių lai­kais ir Sme­to­nos lai­kais dir­bo ka­pi­ta­li­nį, ale tai dir­bo bur­žia­mai. Va, va­lio­jo pa­da­ry­ti ir kai­me­ly­je tik­tai pa­da­ry­ti, o pas­kui čia tie ka­rai. Vis­kas ir nu­trū­ko tų va­lų da­ry­me. Čia ta prie­plau­ka pa­da­ry­ta ma­no. Čia  dar aš dir­bau, tai aš su­py­liau vie­ną bū­ną vir­šu­ti­nėj pu­sėj, pas­kui ki­tais me­tais grun­ti­nę bū­ną ki­toj pu­sėj. Pas­kui iš­gi­li­nau. Pa­ga­liau to­kią prie­plau­ką su­den­gė, tas už­bai­gi­mas bu­vo sun­kus, bu­vo žem­kė­tės ne­mo­to­ri­zuo­tos, nie­ko ne­bu­vo, siurb­da­vo su kau­šais į bar­žą, iš tos bar­žos vež­da­vo kur į gi­les­nę vie­tą, pa­kran­tę, ati­da­ry­da­vo tuos lin­kus – iš­pil­da­vo, tai ten pra­kas­da­vo tiek tos vie­tos, kur bū­ti­na. 

Sme­to­nos lai­kais Ne­mu­nas bu­vo kiek šva­res­nis, bet va lie­pos, rug­pjū­čio mė­ne­sį kaž­kaip žy­dė­da­vo tas van­duo. Sa­ky­da­vo, kad žy­di, tai to­kia ža­lia rau­do­nų spal­vų ga­ma. Kad žy­di van­duo, ga­li­ma sa­ky­ti, bet Kau­ne bu­vo tas “ Dro­bės“ fab­ri­kas. Ten vi­so­kie da­žy­mai ei­da­vo, tai tą van­de­nį leis­da­vo į Ne­mu­ną, ir tie da­žai į Ne­mu­no pa­kran­tes iš­si­lie­da­vo, tai ža­lia, tai rau­do­na, tai mė­ly­na. Bū­da­vo, kad van­duo šva­rin­da­vo­si į ru­de­nį. Nu­si­šva­rin­da­vo vi­sas skys­tis, vi­sas sės­da­vo į dug­ną. Vai­kys­tė­je mau­dė­mės ir ger­da­vom tą van­de­nį. Jei­gu įsi­dė­jęs ne­bū­da­vai van­dens ir no­ri ger­ti, tai ir at­si­ger­da­vai, nieks ne­su­sirg­da­vo. Da­bar vis­kas į Ne­mu­ną su­bė­ga: ir ka­na­li­za­ci­jos, ir pa­pras­čiau­siai kiek­vie­no žmo­gaus, ūki­nin­ko ter­ša­lai. Anks­čiau žmo­nės sru­tas nau­do­da­vo dar­žuo­se, mėš­lą vež­da­vo į lau­kus, tręš­da­vo, nes trą­šos bū­da­vo bran­gios. Jei­gu iš Klai­pė­dos at­vež­da­vo zu­pe­rio, tai sa­liet­ros dar ne­bū­da­vo, tai čia nuo Jur­bar­ko iki Kau­no ir jos už­tek­da­vo.

Die­no­tvarkė bū­da­vo tik ke­lei­vi­niams trau­ki­niams. Ke­lei­vi­niai lai­vai bū­da­vo ra­ti­niai. Ga­ro ka­ti­lai mal­kom, an­glim kur­da­vo ga­rą ir taip va­ry­da­vo lai­vą. Kat­ras lai­ve dirb­da­vo, tai tas ir tu­rė­da­vo gy­ven­ti vi­są va­sa­rą, tik­tai jei pra­si­ma­ny­da­vo, tai bū­da­vo lais­va­die­nių. Trys bū­da­vo ke­le­i­vi­niai, trys ma­ria­kai upei­viai, du ka­či­ga­rai, me­cha­ni­kas, ka­pi­to­nas, ka­pi­to­no pa­ti. Maž­daug 6–7 žmo­nės, jei­gu ke­lei­vi­nis lai­vas bū­da­vo. Žmo­nesį lai­vą įke­li­nė­da­vo su val­ti­mis. Re­tai kur bū­da­vo tos prie­plau­kos. Jur­bar­ke bu­vo iš kran­to prie­plau­ka. Iš val­ties so­din­da­vo Skir­sne­mu­nėj, Ši­li­nėj, Rau­do­nėj. Plokš­čiuos, Ve­liuo­noj bū­da­vo toks ožiu­kas bran­tas, Se­re­džiuj toks pats ožiu­kas.

Dir­bau vi­sur: ir ke­lei­vi­niam, ir buk­sy­ri­niam, ir ant bar­žos. Sme­tans­kais lai­kais di­džiau­si lai­vai bu­vo: „Kęs­tu­tis“, „Liū­tas“, „Lie­tu­va“, „Ram­by­nas“ (buk­sy­ri­nis).

Sme­to­nos lai­kais lai­vai bu­vo ge­res­ni. Kro­vi­ni­niai lai­vai tai bu­vo me­di­niai, me­ta­li­niai. Vež­da­vo kar­ves, žą­sis, viš­tas, prie di­de­lio rei­ka­lo su­tar­da­vo su ka­pi­to­nu, kad ir ar­klių nu­vež­tų. 

Vo­kie­čiai la­bai nau­do­jo Ne­mu­ną, nes rei­kė­jo su­žeis­tus vežt. Tai iš Kau­no at­vež­da­vo ran­ki­niais, gal ten lėk­tu­vais, ma­ši­nom, ne­ži­nau. Bū­da­vo bar­žos, to­kie bai­do­kai, sa­ky­da­vo, tie bai­do­kai bū­da­vo už­deng­ti, va, ne­už­ly­da­vo. Te­nais pa­sta­ty­da­vo to­kias bur­žui­kas, pe­čiu­kus, ru­de­nį ka­da ką kur­da­vo. Čiu­ži­nius krau­da­vo į tuos bai­do­kus. Ra­ti­niai tie gar­lai­viai ten buk­sy­ruo­da­vo iki Til­žės, o iš Til­žės tai ten pa­skirs­ty­da­vo į li­go­ni­nes.

Ne­mu­nas vie­tom siau­res­nis, vie­tom pla­tes­nis. Ne­mu­nas bu­vo dar sek­les­nis ne­gu da­bar, nes tech­ni­kos to­kios ne­bu­vo. Bū­da­vo tik tie kau­ši­niai, ant­ro­ji žem­siur­bė bu­vo to­kia kau­ši­nė ir tu­rė­jo pon­to­nus. Va vers­da­vo tą smė­lį su van­de­niu į tą kau­ši­nę, o te­nai bu­vo siur­bli­nis, su van­de­niu va­ry­da­vo per tuos pan­to­nus, tai to­liau į tas kau­ši­nes. O da­bar žem­siur­bė siur­bia, stu­mia tie­siai, siur­blys ei­na 700–600 me­tų to­liau, tai ei­na, tai tuos pan­to­nus su­ka, už­in­ka­ruo­ja, viens ant ga­lo ten sto­vi, kad tie pan­to­nai ne­už­si­kimš­tų. Pa­lei­džia tą buk­sy­rą, ka­te­riu­ką pa­stum­do, rei­ka­lui esant, pul­te yra kat­ras ko­man­duo­ja, yra ra­di­ja.

APIE GY­VE­NI­MĄ RAU­DO­NĖ­JE

Kai at­si­kraus­čiau į Rau­do­nę, ji bu­vo ap­leis­ta, o ta pi­lia bu­vo par­duo­tu­vė to­kia, dau­giau nie­ko. Ne­at­si­me­nu ke­lin­tais me­tais ją pra­dė­jo res­tau­ruo­ti. Tai pa­res­tau­ra­vo, pa­da­rė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Vi­du­ri­nę, va pas­kui čia ben­dra­bu­čius pa­da­rė, čia sa­lė bu­vo spor­to, at­res­tau­ra­vo. Vie­nu žo­džiu, pa­da­rė kul­tū­rin­gai. Pa­sė­dė­ti ir pa­spor­tuo­ti, ir pa­da­ryt šo­kius. Jei­gu no­rė­da­vo šo­kius pa­da­ry­ti, tai tu­rė­da­vo ko­kią pa­da­ry­ti pro­gra­mi­kę. Pro­gra­mi­kę pa­da­ro, ir bū­na šo­kiai iki dvy­li­kos. Nuo dvy­li­kos ša, vis­kas, skirs­tos. Da­bar dis­ko­te­kos, da­bar ki­taip.