Adelė Stankevičiūtė-Drotvinienė, g. 1927 m. Alytaus r., gyv. Jurbarko r. Stakių k.

AT­SI­MI­NI­MAI APIE STA­KIŲ ŠVIE­SUO­LĮ STA­NIS­LO­VĄ DROT­VI­NĄ

Sta­nis­lo­vas Drot­vi­nas gi­mė 1896 m. Sta­kiuo­se. Mi­rė 1973 m., pa­lai­do­tas Sta­kių ka­pi­nė­se.

S. Drot­vi­nas bai­gė 4 sky­rius Sta­kiuo­se, mo­kė­jo len­kų, ru­sų ir is­pa­nų kal­bas. 7 – 10 me­tų tar­na­vo Sta­kių baž­ny­čio­je. Te­ko pa­tar­nau­ti ir Juo­zui Tu­mui-Vaiž­gan­tui.

Už­au­gęs bu­vo la­bai ge­ras siu­vė­jas. Ypač ge­rai siū­da­vo vy­riš­kus dra­bu­žius. 18 me­tų iš­vy­ko į Bra­zi­li­ją už­dar­biau­ti. Už jū­rų iš­bu­vo 6 me­tus. Grį­žęs į Lietu­vą ve­dė Vin­cen­tą Kaš­čio­kai­ty­tę, iš­au­gi­no tris sū­nus, ku­rie ta­po žy­miais moks­lo žmo­nė­mis. Sū­nus Vin­cen­tas (g. 1929m.) – Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius (lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ra).

Antanas Antanaitis, g. 1910 m. Kybartuose, gyv. Jurbarko r., Sausgirių k.

PA­SA­KO­JI­MAS APIE KAS­TE­RĮ

An­ta­nas An­ta­nai­tis gi­mė Kas­te­rių dva­re, Ky­bar­tuo­se. Rau­do­nė­je gy­ve­nan­tys žmo­nės dir­bo irku­me­čia­vo Kas­te­rių dva­re. Už­ėju­si Sme­to­nos val­džia at­ėmė iš Kas­te­rių dva­rą, o dva­ro že­mes iš­da­li­no žmo­nėms. Kas­te­ris bu­vo la­bai ge­ras po­nas. Pa­dė­da­vo žmo­nėms bė­do­je, da­lin­da­vo gy­vu­lius: „Jei­gut bu­vo tau bė­da, tau kar­vė kri­to – tau kar­vę da­vė“.

Prie ca­ro val­džios žmo­nės ne­tu­rė­jo nuosavos že­mės. Kas­te­ris da­vė žmo­nėms že­mės, jei­gu jie dirb­da­vo, ge­rai klau­sy­da­vo po­no. Jei­gu ne­pa­klus­da­vo po­nui, žmo­nės tu­rė­da­vo iš­si­kel­ti iš tų že­mių, ir į jų vie­tą at­si­kel­da­vo nau­ji. Kas­te­ris bu­vo la­bai nuo­šir­dus. Kiek­vie­ną ru­de­nį, ka­da nuim­da­vo der­lių, Kas­te­ris iš­kel­da­vo dar­bi­nin­kams pa­baig­tu­ves. Vi­siems duo­da­vo do­va­nų:  vy­rui šil­tą švar­ką, ke­pu­rę, mo­te­rims ir vi­siems ki­tiems­taip pat ką nors duo­da­vo. Jis bu­vo įdo­mus žmo­gus. An­ta­nas An­ta­nai­tis ma­no, kad į to­kį žmo­gų val­džia tu­rė­jo at­kreip­ti dė­me­sį, nes jis pa­dė­da­vo dir­ban­tiems.

Pranė Remenčiūtė-Kasiulienė, g. 1924 m. Bartiškių k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE TĖ­VĄ, KAS­TE­RĮ

Ma­no tė­vas bu­vo pir­mu­ti­nis vir­šai­tis Sme­to­nos lai­kais, 1924 me­tais. Tas vals­čius su­de­gė.

Ke­tu­ri bro­liai bu­vom ir ke­tu­rios se­se­rys.

Ma­no tė­tę, kai ma­žiuks bu­vo, Kas­te­ris po krikš­tu ne­šė. Tai jam vi­sa­dos jau sta­ty­da­vo vyš­nias. Vyš­nių la­bai daug bū­da­vo. Nu­vež­da­vo su to­kiom di­de­lėm kar­zi­nom. Tai pas­kui jis, tas Kas­te­ris, ma­no tė­tei do­va­no­jo lan­kos ak­ta­rą ir do­va­no­jo ūkį.  Tai pas­kui  vy­riau­siam sū­nui jau pa­li­ko tą ūkį, už­ra­šė.

Aldona Štaraitė-Gvildienė, g. 1911 m., gyv. Raudonės k.

APIE GU­DE­LAU­KIO, DA­BAR RAU­DO­NĖS KAI­MĄ

Čia že­mes iš­da­li­no ku­me­čiam iš dva­ro. Žmo­nės pa­si­sta­tė trio­bas ir gy­ve­no. Čia vi­sur ap­lin­kui bu­vo trio­bos. O kai už­ėjo ko­lū­kiai, tai vi­sus nu­kė­lė į Rau­do­nę. Vi­si iš­ėjo, mat mis­ly­jo, kad ko­lū­kiai nie­ka­da ne­si­baigs. Ap­lin­kui li­ko tuš­čia. Kai­my­nai pa­si­ė­mė pi­ni­gus ir iš­si­kė­lė. Li­kom vie­ni, pa­si­sta­tėm nau­ją na­mą, ir jam gal jau 30 me­tų, kai sta­ty­tas. Da­bar kai­my­nai jau to­li, vis­kas to­li, ale ši­čia mums ge­riau. Iš mies­te­lio da­bar žmo­nės va­ži­nė­ja to­li iki gy­vu­lių, o mums čia, ant vie­tos gy­vu­liai.

APIE  KAS­TE­RIŲ  DVA­RĄ IR DAR­BĄ  JA­ME

Tė­vai dir­bo Rau­do­nėj, prie dva­ro, kur po­nai gy­ve­no – Kas­te­riai. Čia ma­no tė­vai gi­mę ir už­au­gę, nie­kur ne­bu­vo iš­vy­kę. Kas­te­ris pats bu­vo iš­trem­tas, o pas­kui grį­žo, – gy­ve­no , šei­mą tu­rė­jo. La­bai ge­ri po­nai bu­vo. Lai­kė dva­rą, lai­kė tar­nau­to­jus, jie dir­bo. Dva­ras di­de­lis bu­vo, čia po­li­var­kas bu­vo, te pas­kui to­liau ir­gi po­li­var­kas bu­vo, tų že­mių la­bai daug. Dva­ro dar­bi­nin­kų bu­vo daug ir aš pa­ti dir­bau, ei­da­vau į dva­rą.

Morta Stankaityte-Urbšienė, g. 1919 m. Pamituvio k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE KAS­TE­RĮ, PI­LĮ

At­vy­kau gy­ven­ti į Rau­do­nę 1941 m. Čia bu­vo po­no Kas­te­rio gy­ve­na­mas plo­tas. Že­mė vi­sa­me ra­jo­ne bu­vo ku­me­ty­nai. Val­dos bu­vo iki pat Ra­sei­nių. Kuo­met at­si­kraus­tėm, čia bu­vo ir po­no Kas­te­rio dien­dar­žis. Vi­sai ne­to­lie­se po­nas tu­rė­jo ir ply­ti­nę. Pi­lis bu­vo la­bai di­de­lė, tuo­met jo­je ne­bu­vo mo­kyk­los, o gy­ve­no pats Kas­te­ris. Po­nas vals­ty­bei pra­si­sko­li­no la­bai daug pi­ni­gų ir bu­vo pri­vers­tas dva­rą ir že­mę ati­duo­ti. Kiek­vie­nas nu­si­pir­ko­me po 15 arų. Vė­liau ne­ži­nau, ko­kiais su­me­ti­mais Kas­te­ris bu­vo pri­vers­tas iš­si­kraus­ty­ti iš pi­lies. Ap­si­gy­ve­no ne­to­lie­se, ne­di­de­liuo­se rū­me­liuo­se (iki da­bar ne­be­iš­li­kę). Ku­me­čiai dar gy­ve­no. Po­nas iš pi­lies per­si­kė­lė į nau­juo­sius na­mus. Tu­rė­jo di­de­lį ga­ra­žą, ku­ria­me lai­kė ap­dir­bi­mo ma­ši­nas, sė­ja­mą­sias ir t.t.

Zofija Kramarauskytė-Stankuvienė, g. 1920 m., gyv. Raudonės miestelyje

GY­VE­NI­MAS PRIE DVA­RO

Ma­ma tu­rė­jo pen­kis vai­kus, o bu­vo ne­že­no­ta, vy­ro nuo­la­ti­nio ne­tu­rė­jo. Vi­si pra­gy­ve­nom iš dva­ro, bu­vom pa­val­gę. Vis­ko iš dva­ro par­si­neš­da­vo, ska­niai mai­ti­no. Mes bu­vom nuo­la­ti­niai to dva­ro dar­bi­nin­kai. Ma­ma ei­da­vo į tą dva­rą, bu­vo pa­da­vė­ja, pra­ne­šė­ja. At­va­žiuo­da­vo tie po­nai čia va­sa­rot pas tų Kas­te­rių, tai ma­ma ten laks­ty­da­vo. At­va­žiuo­da­vo da­či­nin­kų vi­so­kių, tai ži­nias vi­sas tu­rė­da­vo pra­nešt ma­mai, o ma­ma – po­nam. Ir bu­vo Kas­te­rių vai­kų nian­ka, tai tą nian­ką la­bai žiū­rė­jo. Ta nian­ka sė­dė­da­vo lau­ke, toks bal­ko­nas bu­vo iš va­ka­rų pu­sės. Tai ta nian­ka ma­no ma­mą šauk­da­vo: „Ju­ze!“ Tai ma­ma ei­na tų po­nų ieš­kot, ži­nias pra­nešt. O iš pa­ša­lie­čių nieks te po tą pi­lį ne­vaikš­čio­da­vo. Mes pri­rink­da­vom miš­ke­ly že­muo­gių, mė­ly­nių, nu­neš­da­vom po­nam, tai jie mums už­mo­kė­da­vo.

Juzė Andriulaitytė-Puodžiulaitienė, g. 1915 m. Sausgirių k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE ŠVENTES IR ŽAIDIMUS

Mes sės­da­vom mo­ja­vom-ge­gu­ži­nėm vi­są mė­ne­sį va­ka­rais. Vi­są ge­gu­žį. Tę, Saus­gi­riuo­se, Peč­kai­tie­nė kar­tu gie­do­da­vo.

Sek­mi­nes tai tris die­nas švęs­da­vom. Šeš­ta­die­nį pa­si­ruoš­da­vom, pa­si­tvar­ky­da­vom, ber­žiu­kų par­si­neš­da­vom. Prie du­rų lau­ke pa­sta­ty­da­vom du ber­žiu­kus. Kam­ba­ry po bal­kiais ber­žiu­kų pri­kai­šy­da­vom. Gė­lių par­si­neš­da­vom, pa­si­merk­da­vom. Ei­da­vom į at­lai­dus į Ve­liuo­ną pėkš­ti. O ki­tą die­ną su­si­ei­da­vo jau­ni­mas, dai­nuo­da­vo.

Ka­lė­dų nak­tį bur­da­vo­mės. At­neš­da­vo mai­šą šie­no ir trauk­da­vom. Il­gas šiau­das – il­gai gy­ven­siu, o trum­pas – trum­pai.

Adelė Dapkutė-Milerienė, g. 1923 m., gyv. Raudonės miestelyje

VAIS­TA­ŽO­LĖS

Aš da­ba pa­pa­sa­ko­siu apie vi­sas žo­les, ku­rios nuo už­de­gi­mo. Tai vin­gia­riūkš­tė, pra­na­žo­lė ir asiūk­lis. Jų rei­kia mi­ši­nį da­ryt. Dar ga­li­ma dėt pi­pir­mė­tės.

Nuo ner­vų aš la­bai pa­si­gy­džiau – kregž­dū­nė kny­goj va­di­na­ma, o mes tai va­di­nam kud­le. Čia, Rau­do­nės kran­tuos, au­ga, bal­tai žy­di. Nu i pas­kui  yra meš­ka­žir­nis – pa­grin­das nuo psi­chi­nių li­gų. Ne ra­mi­na  ji­sai, bet kas su psi­chi­ka, su ner­vais to­kiais pa­kri­ku­siais.

Pa­vyz­džiui, pra­na­žo­lė – kas su plau­čiais, džio­va. Asiūk­lis inks­tus va­lo. O vin­gia­riūkš­tė su ast­ma, su plau­čiais. Ją rei­kia, kai žy­di, maž­daug 70 m il­gio, su lap­ko­čiais nu­skin­ti.

Juzefa Baltrušaitytė-Jocaitienė, g. 1918 m. Parevių k., gyv. Raudonės miestelyje

APIE KASTERIUS

Nuo vai­kys­tės jau dir­bau pas Kas­te­rį, ku­me­čiai bu­vom. Vis­ką dir­bom: ir dar­žus ra­vė­jom, ir pjo­vėm, ir ru­gius grėb­da­vom, ir ve­ži­mus krau­da­vom. Vis­ką, vis­ką. Už ką bran­giau mo­kė­jo, tą la­biau no­rė­da­vom. Už ve­ži­mus bran­giau mo­kė­jo, tai už­si­muš­da­mos ei­da­vom, kad tik bran­giau mo­ka.

Pas Kas­te­rį skam­bin­da­vo toks skam­bu­tis šeš­tą va­lan­dą. Jį  pa­trauk­da­vo ir kvies­da­vo į dar­bą.

Kas­te­ris  tu­rė­jo daug že­mės. Ir ku­me­čiams do­va­no­jo vi­sus tuos skly­pe­lius, ku­riuo­se jie gy­ve­na. Po to ma­žyn, ma­žyn, ir vi­sai žmo­ge­lis iš­si­kraus­tė.

Julius Dura, gim. 1908 m. JAV, gyv. Raudonės miestelyje

APIE MA­LŪ­NĄ

Po šito ka­ro tie, ku­rie že­mės tu­rė­jo, me­tė ar­ti, mai­šė žmo­nes vi­sur. Pra­dė­jau dirb­ti ma­lū­ne Uk­mer­gės ap­skri­ty­je, Val­kū­nuo­se, vė­liau Kė­dai­niuo­se. Ta­da bu­vo ne­nuos­ta­bu, kad žmo­nės kil­no­ja­si iš vie­tos į vie­tą.

Prie ru­so bu­vo to­kia ma­da, kad ma­lū­nai bu­vo  su­skirs­ty­ti į stam­bes­nius. To­kių iš vi­so bu­vo 33 – Ma­lū­nų tres­tas. Rau­do­nės, nors ir kai­mo, ma­lū­nas į šį skait­me­nį įė­jo. Ir čia bū­da­vo pa­ski­ria­mas no­men­kla­tū­ros žmo­gus, ku­ris pri­žiū­rė­da­vo. Jei kas ne­pa­tik­da­vo, tai duo­da­vo žen­klą, ir val­džia per­kel­da­vo žmo­gų į ki­tą ma­lū­ną, pa­na­šiai­ ir pa­te­kau į Rau­do­nę 1953 me­tais. Dau­giau­sia dir­bau san­dė­li­nin­ku.